J. Bardachas pripažino, jog nerealizuotose Vytauto vainikavimo planuose atsispindėjo jo siekimas likviduoti uniją. Vytautas neleido paversti Lietuvos Lenkijos provincija, bet paliko Lietuvą Jogailos dinastijai.

Liublino unija buvusi determinuota vidaus ir išorės aplinkybių: bajorų aktyvizacijos siekiant politinių teisių, o sunkus Livonijos karas tik pastūmėjo juos ryžtingesniems veiksmams. Ginčas vyko tik dėl unijos sąlygų: lenkų inkorporacinių siekių ir lietuvių „lygaus ryšio“ tarp valstybių. Lenkų pozicija nelaimėjo tik todėl, kad karalius ir lenkų senatas atsižvelgė į lietuvių reikalavimus ir darė kompromisą. Pastarasis ir garantavo unijos stabilumą ir abiejų pusių interesus. 1569 m. buvo sukurta dviejų valstybių federacija, t. y. sudarytos atskiros valstybinės institucijos. Federacija neliko vien pergamente. Ji funkcionavo du šimtus metų. Lietuva rėmė tokią patvarią uniją. Lenkų kompromisas garantavo politinio ryšio stabilumą ir abiejų tautų interesus. J. Bardachas mano, kad pagrindiniai Liublino akto teiginiai yra paimti iš Horodlės ir Melniko aktų. Bet būta ir išlygų, t. y. Lietuvos titulas ir pareigybės, o tai reiškė Lietuvos valstybingumo garantą. Lieuvos valstybingumui išsaugoti ypatingos reikšmės turėjo atskira Lietuvos teisė – Lietuvos Statutas ir atskiri teismai. Bet Lietuvos Statutas negalėjo prieštarauti unijos aktui. 1588 m. Lietuvos Statutas tik siekė įtvirtinti unijos akto paliktą Lietuvos atskirumą (III 1 – Lietuvos valstybė, bet III. 6 – bendri seimai ir tik Vilniaus konvokacija – III. 8).

Vertindamas Liublino uniją, profesorius pažymėjo, jog per ją Lenkija išplėtė kultūrinius ryšius su lietuviais ir rusais bei apskritai Lenkijai atsivėrė platūs horizontai į Rytus. Neigiama jis laikė nepabaigiamus karus su Rusija, į kuriuos Lietuva ją įtraukė. Lietuvai neigiamas veiksnys buvo savosios aristokratijos praradimas savo krašto kultūrai ugdyti. Unijos ilgaamžiškumą saugoję karalius ir seimas, o dualistinę valstybę – centriniai valdžios organai, teisė ir teismai. Lietuvos Statutas buvęs ne tik socialinių interesų atspindys, bet ir valstybinė teisinė išraiška. Abi politinės tautos artėjo, bet jos nebuvo identifikuotos. Išliko iki XVIII a. pabaigos dvigubas tautos supratimas ir dualistinė valstybė. 1569 m. deklaruotas vienas tautos samprata nebuvo įgyvendinta. Centralizacijos ir unifikacijos projektai atsiradę tik XVIII a. gale. Pirmą kartą ši idėja iškilo 1766 m. seime, bet Lietuvos atstovams pasipriešinus, seimas nutilo. 1776 m. buvo bandyta įvesti visoje Respublikoje teisių kodeksą, bet 1780 m. lietuvių opozicija ir jį atmetė. 1788 m. seime klausimas vėl iškilo. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucija pakeitė Respubliką į Polska. Gegužės 3 d. konstitucija nebuvo atsitiktinis dalykas, nes ją skaitė apie 1/3 Seimo narių, t. y. 182 žmonės, o iš jų 70 protestavo. Lietuvos seimeliai 1788 m. ir 1790 m. reikalavo išsaugoti uniją, seimų alternatyvą, Iždo ir Karo komisijas atskirai Lietuvai ir Lietuvos Statutą. Pagrindinė diskusija unijos klausimu vykusi 1791 m. spalio mėnesį. Kazimieras Nestoras Sapiega pasiūlė seimui projektą, kuris ir buvo priimtas 1791 m. spalio 20 d. ir ne kaip įstatymas, o kaip unijos papildymas – „Abipusis įsipareigojimas“. Pagrindiniai Lietuvos suverenumo požymiai – atskiros