šalis, o mes vis dar neturime įstaigos, kuri susirūpintų jų tautiniu ir materialiniu likimu. Nedovanotinas apsileidimas ir žlibumas“, – 1930 m. teigė K. Pakštas. M. Biržiškos projektuojamoje Lietuvos kultūros akademijoje jis primygtinai siūlė įsteigti „Lietuvių emigracijai į kitus kraštus tirti ir kultūrai remti komisiją, dar geriau institutą“²⁹.

Ypač vargana buvo būklė Pietų Amerikos išeivių, kurie lauktų „aukso aruodų nerado ir apsivylė savo svajonėmis. Negana to, juos prislėgė dar ekonominė krizė. Toje beviltiškoje padėtyje, kada nėra tvirtų organizacijų, bankų išeiviams paremti – tėra viena emigrantų viltis: belstis į Lietuvos konsulatus ir prašytis pagalbos“³⁰. Todėl prof. S. Šalkauskis visiškai pagrįstai rašė: „Laikas mums suprasti, kad nesirūpinimas emigracijos reikalais valstybinio aparato priemonėmis yra ne kas kita, kaip gryno nuostolio politika“³¹.

Kitos Europos valstybės, susidūrusios su masine emigracija, gana anksti susirūpino, kad jų išeiviai nenutautėtų, teiktų tėvynei kultūrinę, ekonominę bei politinę paramą, išplėstų jos erdves. Imta reguliuoti emigraciją, megzti visokeriopus ryšius su išeivija, rūpintis tautiškumo puoselėjimu. Antai Vokietijoje jau 1891 m. įsikūrė Vokiečiams užsienyje išsaugoti draugija, o 1897 m. buvo priimtas užjūrio emigraciją reglamentuojantis įstatymas. Po Pirmojo pasaulinio karo susidarė Lygų lyga – sambūris, siekęs sujungti visas organizacijas, kurios rėmė išeivius. 1929 m. Lygai priklausė 121 organizacija. Vokiečių išeiviais rūpinosi Miunchene įkurta Vokiečių akademija, keletas institutų. Išeivijos, kuri laikyta germanizmo nešėja, per metus buvo išleidžiama apie 40 mln. markių³². Steigiant parapijas, mokyklas, savišalpos, labdaros draugijas, kooperatyvus, bendruomenes, emigrantai ne tik konsolidavosi, bet kai kur, visų pirma Pabaltijyje, ruošė dirvą ekspansijai.

Italijoje 1861 m. buvo paskirtas karališkasis emigracijos komisaras. Jis rūpinosi, kad besiruošiantys emigruoti būtų supažindinti su pasirinkto krašto gyvenimo sąlygomis (tam buvo organizuojama paskaitos, mitingai, kursai, skrajojančiosios akademijos), domėjosi išeivijos likimu. Gana nuodugniai italai buvo supažindinami su teisiniais klausimais (kaip traktuojami emigrantai, kaip gali įsikurti, kuo verstis, kokias organizacijas steigti ir pan.). Išeiviai buvo rengiami sudaryti Italijos kolonijų užuomazgas užsienyje. B. Mussoliniui atėjus į valdžią, emigracijos generalinis komisariatas išplėtė savo veiklą: įsteigė porą institutų, kreditavusių išeivių ekonominę veiklą, žemės ūkio kolonijų kūrimą. Kartu, įgyvendinant dučės nuostatas, kad tik gausios (Italija 1960 m. privalėjo turėti 60 mln. gyventojų) ir darbščios tautos pajėgia sukurti aukštą kultūrą ir gerovę, imtasi priemonių emigracijai sustabdyti³³.

Lietuvos visuomenei, kaip ir K. Pakštui, įdomus turėjo būti Lenkijos patyrimas. Dar 1893 m. Lvove, mieste, kuriame jau buvo leidžiamas pirmasis Lenkijos emigracijos reikalams skirtas laikraštis, įvykusiame teisininkų bei ekonomistų suvažiavime iškelta idėja priešintis užjūrio išeivijos atomizacijai. Netrukus įsteigiama Lenkijos prekybos-geografijos draugija, kurios darbų tęsėja tampa 1908 m. į Krokuvą perkelta Lenkijos emigracijos draugija³⁴. Svarbiausia idėja, pažadinusi aršią teorinę bei politinę kovą – kolonizacijos, arba Naujosios Lenkijos, idėja. Paaiškėjus, jog gaivališka (laukinė) į JAV emigracija (1907/8–1913/4 m. išvyko 727 649 lenkai, reemigravo 211 752)³⁵),