2. I. Wallersteino požiūriu pagrindinės Vidurio ir Rytų Europos atsilikimo priežastys buvo išorinės – įsitraukimas į pasaulinį darbo pasidalijimą periferijos statusu. Antroji baudžiavos laida šiame regione buvo periferinio kapitalizmo pradžia. Nors daugelis Vidurio ir Rytų Europos agrarinės santvarkos bruožų primena XI–XIV a. Vakarų Europos feodalizmą marksistine prasme, dėl pasikeitusio visuminio konteksto KPS (kurio nebuvo XI–XIV a. Vakarų Europoje) pavidalu ji įgijo kitokį (periferinio kapitalizmo) kokybinį pavidalą.

3. Silpna KPS teorijos vieta (Lenkijos–Lietuvos valstybės atveju) galima laikyti tarptautinių mainų (taip pat ir pasaulinės rinkos) įtakos perdėjimą šios valstybės socialinei ekonominei raidai.

4. Galutiniam atsakymui į šio straipsnio pavadinime iškeltą klausimą būtini Vakarų Europos XI–XIV a. manoro ir XVI–XVIII a. Vidurio ir Rytų Europos palivarko lyginamieji tyrimai bei empiriniai tyrimai, kurių objektas yra šio laikotarpio Vidurio ir Rytų Europos ekonomikos įsitraukimo į tarptautinę prekybą mastas ir jos priklausomybės nuo pasaulinės rinkos konjunktūrinių būklių bei ilgalaikių tendencijų laipsnis.