Šį darbą pradėjo Adolfas Šapoka. Jis įtvirtino lietuvių istoriografijoje Krėvos unijos lietuviškąją koncepciją. Jis metė iššūkį visai buvusiai unijos istoriografijai, teigusiai Lietuvos inkorporaciją į Lenkijos sudėtį. A. Šapoka neigė ir Lietuvos vasalinę (leninę) priklausomybę nuo Lenkijos. Jis įžvelgė 1385 m. Krėvos sutartyje tarp dviejų nepriklausomų valstybių tik personalinį ryšį. Šis ryšys reiškęs ne ką kita o valdovo teisę turėti du ar kelis sostus. Krėvos sutartis buvo daroma Jogailos iniciatyva, o Lietuva buvusi „valdančios dinastijos patrimoniumas“. Joje dar nebuvo valstybinių institucijų, pilietybės9. Tat ir unija iš pradžių buvusi vien Jogailos reikalas. Jam buvę svarbu tapti Lenkijos karaliumi ir valdyti abi valstybes. Jis nedovanojęs Lietuvos, jokiais aktais neatsisakęs nuo Lietuvos dinasto, o siekęs palikti Lietuvą kaip politinį vienetą savo sūnui. „Aplicare“ reiškė tai, kad Jogaila, būdamas Lenkijos karaliumi, pats valdys ir Lietuvą. Inkorporuoti Lietuvos į Lenkijos sudėtį Jogaila net negalėjo, nes abu kraštai valdžios ir valdymo struktūros požiūriais buvo skirtingi. Jogaila tai puikiai jautęs ir todėl pasirinkęs tik dinastinį kelią. Tuo tarpu lenkų ponai įžiūrėję tame „aplicare“, jog Lietuva priklausanti ne tik Jogailai, bet ir Jadvygai ir Lenkijos karalystei. Bet tai buvo tik lenkų požiūris.

Jogaila buvo aplinkybių priverstas patikėti Vytautui valdyti Lietuvą. Vytautas tapo, neatsižvelgiant į juridinius aktus, faktišku Lietuvos valdovu: sudarinėjo sutartis su Ordinu, kontroliavo prekybą su užsieniu, teikė privilegijas ir visai nesiekęs nusikratyti juridinio ryšio, veikė kaip suverenas. Jis pats ėmė nuo 1395 m. tituluotis didžiuoju kunigaikščiu, nors dokumentuose jis buvo tik Trakų ir Lucko kunigaikščiu10.

A. Šapoka išplėtė ir argumentavo Ivano Lappo teiginį, kad 1569 m. unija nelikvidavo Lietuvos valstybės. Suprantama, kad A. Šapoka, skirtingai nuo I. Lappo. suprato Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės prigimtį ir vardijo joje politinį viešpataujantį lietuvių elementą. Be to, jis iš-