Galime pripažinti, kad šie I. Wallersteino argumentai nėra visiškai neįtikinami. I. Wallersteino KPS teorijoje Vidurio ir Rytų Europos agrarinė santvarka XVI–XVIII a. iš pirmo žvilgsnio daug kuo panaši į tai, ką XI–XIV a. Vakarų Europoje marksistai vadina „feodalizmu“ (turime omenyje agrarinę santvarką, o ne politinį „antstatą“). Tačiau be išlygų kalbėti apie iš esmės viduramžių reiškinį – feodalizmą XVI–XVIII a. Lietuvoje ir Lenkijoje negalime jau vien dėl to, kad nuo XVI a., suintensyvėjus kontaktams su Vakarų Europa, šie turėjo įtakos tuometinei socialinei ekonominei santvarkai Lietuvoje ir Lenkijoje83; nors I. Wallersteinas tikriausiai perdeda prekybos, kaip tos įtakos mechanizmo, reikšmę.

Vadinasi, šioje vietoje neišvengiamai susiduriame su XI–XIV a. ir XVI–XVIII a. kontekstų priešprieša, o iš to darome išvadą, kad nors XVI–XVIII a. Vidurio ir Rytų Europoje agrarinės santvarkos „turinys“ buvo daug kuo panašus į XI–XIV a. Vakarų Europą, įgijo kitą kokybinį pavidalą. Visa tai leidžia teigti, kad dėl pasikeitusio visuomeninio konteksto – KPS, kurio XI–XIV a. Vakarų Europoje nebuvo, XVI–
XVIII a. Vidurio ir Rytų Europoje arba egzistavo periferinis kapitalizmas, arba „kitoks“ feodalizmas84, kurio prigimčiai konkrečiau nusakyti būtini XI–XIV a. Vakarų Europos manoro ir XVI–XVIII a. Lenkijos ir Lietuvos palivarko lyginamieji tyrimai.

Galima nurodyti dar vieną istorinių tyrimų, nuo kurių rezultatų priklausytų marksistinės ir valersteiniškosios Vidurio ir Rytų Europos socialinės ekonominės santvarkos „diagnozių“ lyginamosios vertės nustatymas, sritį: reikia išsiaiškinti, kokiu mastu Lietuva ir Lenkija buvo įsitraukusi į prekybos mainus su Vakarų Europa, kiek pirmosios ekonominę būklę lėmė kainų svyravimai pasaulinėse žaliavų rinkose, jų ilgalaikės raidos tendencijos?

Jei prekybos mainų mastas nebuvo toks didelis kaip mano I. Wallersteinas, būtų galima rimtai abejoti, ar priklausomybė KPS buvo svarbiausias veiksnys, lėmęs XVI–XVIII a. Vidurio ir Rytų Europos raidą (o ne, tarkime, religiniai ar kultūriniai skirtumai, kurie krinta į akis lyginant skirtingą Lietuvos–Lenkijos ir Prūsijos bei Švedijos istorinį likimą, nors jos į KPS iš pradžių įsitraukė tuo pačiu – periferiniu statusu). Šioje vietoje dar kartą iškyla lokalaus ir pasaulinio kontekstų sintezės neišvengiamumas.

1. Vidurio ir Rytų Europos atsilikimo ir antrosios baudžiavos laidos priežasčių problemos nemarksistinėje ir marksistinėje istoriografijoje eksplikacija ir rekonstrukcija parodė, kad jų aiškinimai iš dalies sutampa. Daugiausia pabrėžiama, kad minėtus padarinius sąlygojo vidaus jėgų veikimas – nevienodas klasinių jėgų santykis bajorijos naudai, miestų silpnumas, darbo jėgos stygius, dideli nedirbamos žemės plotai. Marksis

---

 83 Plg. Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. 2005, p. 324.

 84 Kita vertus, naujausioje Lietuvos istorijos istoriografijoje integralios civilizacinės istorijos požiūriu XVII–XVIII a. Lietuvos ūkis įvardijamas barokinio ūkio terminu. Anot A. Bumblausko, kadangi lažinis palivarkinis ūkis buvo, viena vertus, dėsningas raidos rezultatas (nuoseklaus baudžiavos formavimosi ir įsigalėjimo padarinys), o antra vertus, jį skatino ankstyvojo kapitalizmo, t. y. ankstyvųjų Naujųjų amžių laikotarpio Vakarų Europos ūkio sistema, tiksliausia būtų Lietuvos ir kitų Vidurio Europos šalių ūkį vadinti barokiniu. Žr. Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, p. 324. Žr. taip pat jo paties. Lietuvos istorijos periodizacijos modeliai socialinės istorijos požiūriu // Lietuvos istorijos studijos. 2006, t. 17, p. 22–25.