Zenono Butkaus pranešimas „Išorės faktorius vidaus politikoje“, perskaitytas grandiozinėje konferencijoje, skirtoje sovietinės istoriografijos paveldui apmąstyti (Zenono Ivinskio skaitymai, 1995). Butkus vaizdžiai parodė, kaip Sovietų Sąjunga, teikdama finansinę paramą Lietuvos politinėms jėgoms, siekė pakeisti jos politikos ir ideologijos kryptį. Tai jau buvusi nebe diplomatija, o vienos šalies diversinis mėginimas manipuliuoti kita. Butkaus pranešimas / straipsnis sukėlė platų atgarsį, iš dalies ir politinio atspalvio, kas neliko nepastebėta Rusijos apžvalgininkų ir istorikų²², nors, tiesą sakant, Butkaus atradimai Užsienio politikos archyve Maskvoje kur kas labiau inkriminavo estus ir ypač latvius nei lietuvius²³.

Viena vertus, tokie tyrimai gilino savikritinę tendenciją lietuvių istoriografijoje, kai buvo įvardijamos lemtingos (pražūtingos) Lietuvos politikos klaidos, pasiduodant sovietų intrigoms, vilionėms ar klastoms. Kita vertus, prasminis akcentas tokiais atvejais pasistumia iš prieškario taikingų santykių laikotarpio į trečiąjį mūsų temos laikotarpį (karas ir okupacija), nes šitaip atskleidžiama Lietuvos valstybės sunaikinimo priešistorė, kai slaptoji sovietų diplomatija bendradarbiavo ir derino veiksmus su vokiškąja, ypač Veimaro respublikos laikotarpiu²⁴.

3. Lietuvos valstybės sunaikinimas. Kitokią savikritinės istoriografijos atmainą mūsų tema nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo epochos praktikuoja Liudas Truska. Savo gausiuose, dažnai poleminiuose, netgi provokuojančiuose straipsniuose jis plėtoja savo požiūrį į Lietuvos istoriją, kurį gal tiksliausia vadinti alternatyvistiniu. Pasak Truskos, visi svarbiausi Lietuvos / lietuvių politiniai sprendimai Antrojo pasaulinio karo metais buvę klaidingi, viską reikėję daryti atvirkščiai²⁵: 1939 m. patiems atsiimti iš Vokietijos užpultos Lenkijos Vilnių, 1940 m. birželį priešintis Raudonajai armijai, 1941 m. birželį nesukilti prieš Vokietijos užpultus sovietus, 1944 m. nepradėti partizaninio karo prieš grįžtančius sovietus. Tačiau apibendrindamas Nepriklausomybės laikotarpį savo programiniame straipsnyje jis fiksuoja: prosovietinė LR užsienio politikos orientacija „nebuvo istorinė klaida, nes tauta pasiekė savo didįjį tikslą – atgavo Vilnių. 1940 m. vasaros katastrofą – kapituliaciją ir valstybės išdavystę – nulėmė ne prosovietinė užsienio politika, o autoritarinio režimo vykdyta visuomenės depolitizacija, nepaprastas jos supriešinimas, gili moralinė tautos krizė“²⁶. Politiškai draugauti su SSRS buvę gerai, kultūriškai / strategiškai orientuotis į Rusiją buvę pragaištinga, tačiau dėl to kalti ne tai darę intelektualai ar politikai, o Smetonos režimas. Dėl tokių teiginių Truskos koncepcija atrodo kartu ir prosovietinė, ir antirusiška.

Paradigminių darbų apie valstybės žlugimo ir susovietinimo istoriją iki šiol nesulaukėme. Šiuo aspektu tyrimų padėtis Lietuvoje bemaž pasiliko 1989–1990 m. lygmens, o konceptualumu nė neįpusėjo vytis išeivijos istoriografiją: paskelbta daugybė dokumentų, perleisti memuarai, nuo Sąjūdžio laikų įvairiomis progomis rašomi faktografiškai skrupulingi, mažai besiskiriantys naratyvai apie Savitarpio pagalbos sutar

---

²² Plg.: Лашкеич Н. Литовский президент Сметона получал Доллары из Москвы // Известия. 1995 09 25.

 ²³ Butkus Z. SSRS intrigos Baltijos šalyse (1920–1940) // Darbai ir dienos. 1998, t. 7 (16), p. 141–160.

 ²⁴ Apie tai kalba: Kasparavičius A. Molotovo–Ribbentropo slaptųjų protokolų prielaidos ir ištakos //
Genocidas ir rezistencija. 2000, Nr. 2 (8), p. 73-88; Butkus Z. Diplomatische Zusammenarbeit Deutschlands und der UdSSR in den baltischen Staaten 1920–1939. Lampertheim, 1999.

²⁵ Plg. straipsnių ciklą: Truska L. Pasimokyti galima tik iš kritiškai suvoktos istorijos // Kultūros barai. 2002, Nr. 1–4.

²⁶ Truska L. Kas traukė į Rusijos glėbį? Geopolitinė Lietuvos orientacija 1918–1940 metais // Darbai ir dienos, t. 30: Lietuva diplomatijos kuluaruose, p. 45.