| reikia įvertinti ir tai, jog istorikų tapatybę tarpukariu nusakanti metafora buvo jų pačių sukonstruota. Tuometinių istoriografinių refleksijų, apžvalgų ar recenzijų „nuosėdose“ visų išraiškingumu žybsi istoriko kaip Lietuvos istorijos dirvonų plėšėjo vaizdinys, įaudrinantis apmąstymus apie tuometinę istorijos metodologiją19. O sovietinės ideologizacijos mašinerija praeities tyrinėtojų bendrijai primetė iš anksto nukaldintą ir ideologinėse kovose išbandytą istoriko – kario metaforą, partiją ir vyriausybę prilyginant koviniam štabui, mokslo įstaigas – gerai parengtiems kariniams padaliniams, o mokslo įstaigų vadovams ir darbuotojams priskiriant karinių komendantų ir karinės įgulos vaidmenį20. Tiesa, dėmesingesnis žvilgsnis į sovietinę istoriografiją, o ir tomis sąlygomis dirbusių praeities tyrinėtojų autorefleksija, su kaupu paliudija gana gausius dezertyravimo iš karinių įgulų atvejus į netoliese nusidriekusius dirvonuojančius praeities lobynus...
Šiandieninė situacija siūlo naują metaforinį vaizdinį. Jeigu ant svarstyklių sudėtume visus suvažiavime nuskambėjusius pasisakymus, kuriuose matuota, ką nuveikėme ir kiek dar teks padaryti, matyt, niekas neabejos, kad nusvertų eventualūs, bet neatlikti darbai. Jų reikės imtis ne tik dėl „baltų dėmių“ naikinimo strategijos, bet ir todėl, kad laikas, visuomenė, metodologiniai ir struktūriniai istoriografijos pokyčiai praeities tyrinėtojui kasdien pateikia vis naujų, aktualių ir negalinčių dešimtmečiais laukti atsakymo klausimų. „Degančių“ klausimų. Todėl šiandien prieš akis iškyla istoriko – gaisrininko provaizdis... Žinoma, tai tik metaforos, kurias dar reikės patikrinti ir prakalbinti pasitelkus kompleksinius istoriografijos istorijos tyrimus.
Why is history of historiography important? Problems of historians’ identity in the Lithuanian historiography
Aurimas Švedas, Aurelijus Gieda
Summary
This article discusses the limits of competence of the history of historiography. An attempt is made to answer the question, what positive effect could be gained from the investigations of the history of historiography for society, historians’ community and individual researcher. Such task could be posed considering the history of historiography as a complex discipline. Currently, efforts are made to evaluate the tradition of the research in the 20th century. The article raises an issue, whether it is possible to realize these efforts without conceptual history of historiography; hypotheses about alteration of identities of the community of Lithuanian historians are formulated.
___
19 Pateiksime vieną pavyzdį: jau išeivijoje J. Jakštas, sveikindamas Z. Ivinskį penkiasdešimtmečio proga, džiaugiasi, jog pastarasis „Lietuvos praeities meile vedinas įsibrovęs į Europos istorijos Meką tapo didžiausiu mūsų praeities dirvonų plėšiku ir savo darbais įrašė auksinėmis raidėmis savo vardą į mūsų istoriografiją“. Cituojama pagal: Vasiliauskienė A. Vienuolika Juozo Jakšto laiškų profesoriui Zenonui Ivinskiui // Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. 2000, t. XLVI, p. 47.
20 Žr. Geologijos ir geografijos instituto mokslinio sekretoriaus S. Tarvydo pasisakymą 1948 m. sausio 13 d. Lietuvos TSR Mokslų akademijos Visuotinio susirinkimo sesijoje, skirtoje LTSR MA ideologinio darbo pagerinimo klausimams. LMAA, f. 1, ap. 2, b. 57, l. 53.
Įteikta 2005 10 10
Priimta spaudai 2005 12 13 |
dizainas ir programavimas giriaus