tos viršaičio pažymėjimą, kad vasaros atostogų metu darbo prievolę atliko sąžiningai dirbdami visus skirtus ūkio darbus. Pažymėjimų nepristatę mokytojai buvo žeminami tarnyboje, kai kuriais atvejais net atleidžiami iš tarnybos, o moksleiviai šalinami iš mokyklų.

Šios akcijos rezultatai buvo prastoki. Pirma, didžioji jaunimo dalis ir be jokių potvarkių vasarą grįždavo į tėvų ūkius ir ten su visais namiškiais dirbdavo. Antra, ūkininkai iš atvykusių pas juos dirbti miestiečių – dažniausiai giminių ir pažįstamų vaikų – kokio nors iš tiesų našaus darbo nelaukė ir nereikalavo. Kadangi tiems jaunuoliams reikėjo pažymėjimų, jog darbo prievolę atliko, juos kiek dirbusius ar net ir visai piršto nepakrutinusius tokiais popieriais aprūpindavo. Užsiregistravusių darbo prievolei buvo ne tiek jau ir daug: 6 544 prievolininkai, iš kurių 5 391 (82,4 proc.) vyko dirbti į savo tėvų ar giminių ūkius. Be to, vasaros darbų prievolę buvo galima atlikti dirbant kai kuriuos kitus darbus. Pavyzdžiui, Marijampolės, Pavenčių ir Panevėžio cukraus fabrikams buvo reikalingi cukrinių runkelių pasėlių tikrintojai. Šį darbą galėjo atlikti ir mokytojai, studentai bei aukštesniųjų klasių moksleiviai, o čia plušant išbūtas laikas buvo įskaitomas į privalomą talkininkavimą žemės ūkyje. Be to, už šių pasėlių priežiūrą mokėtas atlyginimas, kurio kiti talkininkai negaudavo. Žemės ūkio departamentas kviesdavo žemės rūšiuotojus, kuriais galėjo dirbti ne tik agronomai, bet ir dirvožemio mokslo egzaminus išlaikę būsimieji agronomai ir miškininkystės studentai. Moksleiviai darbo prievolę galėjo atlikti Statistikos valdyboje, kuriai reikėjo talkininkų tvarkyti neseniai įvykusio gyventojų surašymo duomenis. Taigi visi šie darbai mažino skaičių tų, kurie vasaros darbo prievolę atliko plūkdamiesi laukuose³⁶.

1942 m. rugpjūčio 19 d. švietimo generalinio tarėjo Prano Germanto parėdymu nurodyta, kad visi mokytojai ir mokiniai, išskyrus Kauno ir Vilniaus miestų visų mokyklų (universitetų, gimnazijų ir kitų mokyklų) mokytojai ir moksleiviai vyrai, turintys 17 metų ar daugiau, ir toliau pasilieka savo darbo vietose žemės ūkyje ar kuro gamyboje iki 1942 m. rugsėjo 15 d. Ne jaunesni kaip 14 metų moksleiviai, mokytojos, neturinčios vaikų, jaunesnių kaip 14 metų, mokytojai ir kiti asmenys, lankę vasaros kursus mokytojams ir juose dėstę; moksleiviai, atlikę vasarą privalomąją praktiką ir asmenys, vadovavę praktikai – kurie švietimo generalinio tarėjo 1942 m. gegužės 25 d. aplinkraščiu Nr. 8 271 „Dėl moksleivių ir mokomojo personalo darbo ūkiuose vasaros atostogų metu“ nebuvo įpareigoti atlikti darbo prievolę žemės ūkyje, nuo 1942 m. rugpjūčio 24 d. iki rugsėjo 15 d. privalėjo dirbti į derliaus nuėmimo darbą žemės ūkiuose, įsiregistravę vietos miestų ar valsčių savivaldybėse, o Kauno, Vilniaus, Panevėžio ir Šiaulių miestuose – darbo įstaigose. Mokslas visose mokyklose turėjo prasidėti nuo rugsėjo 21 dienos. Nurodyta, kad Kauno ir Vilniaus mokyklų moksleiviai, laiku neatvykę įsiregistruoti, šalinami iš mokyklų³⁷.

1942 m. rugpjūčio 11 d. vidaus reikalų generalinis tarėjas P. Kubiliūnas kartu su darbo ir socialinių reikalų generaliniu tarėju J. Paukščiu išleido „Potvarkį dėl Lietuvos generalinės srities miestų gyventojų talkininkavimo derliaus nuėmime“, kuriuo įvedė miestų gyventojams darbo prievolę nuimant derlių. Ši prievolė apėmė visus Lietuvos generalinės srities vyrus nuo 14 iki 48 metų ir moteris nuo 14 iki 45 metų, gyvenusius burmistrų vadovaujamuose miestuose. Prievolės laikas – keturios savaitės. Talki-

 ___

 36 Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944. Vilnius, 1996, p. 312–313.

 37 Mokytojų ir moksleivių darbo prievolės pratęsimas ir papildymas // Į Laisvę. 1942, rugpjūčio 19, Nr. 192 (353), p. 2.