Šio straipsnio pagrindinis tikslas ir yra užpildyti minėtas V. Skuodžio darbo spragas. Straipsnyje analizuojamas ateistinės propagandos organizavimas, jos pobūdžio kaita nuo
1944 m. iki 8-ojo dešimtmečio pradžios. Atskaitos tašku pasirinkta Lietuvos reokupacija, o baigiamas tyrimas ties 8-ojo dešimtmečio riba, kuri yra vienas iš svarbiausių lūžinių momentų sovietinės Lietuvos istorijoje. Romo Kalantos susideginimas ir paskui vykusios demonstracijos Kaune, „Kronikos“ pasirodymas ir 17 tūkstančių tikinčiųjų pasirašytas memorandumas žymėjo jau naujo laikotarpio pradžią. Pakitusios sąlygos kėlė naujus uždavinius ir ateistinei propagandai, kurios pobūdis paskutiniais sovietų režimo egzistavimo Lietuvoje dešimtmečiais nagrinėtas specialioje studijoje3. Pagrindinis šio darbo šaltinis buvo sovietų valdžios institucijų archyviniai dokumentai: LKP CK nutarimai, Propagandos ir agitacijos skyriaus darbuotojų rengtos pažymos, prie LKP CK nuo 1962 m. veikusios Ateistinės propagandos tarybos posėdžių protokolai, LSSR Kultūros ministerijos kolegijos nutarimai ir kt.
1. Nuo antibažnytinės prie antireliginės propagandos
Stipraus ginkluoto pasipriešinimo sąlygomis Lietuvoje neskubėta visu pajėgumu paleisti ateistinės propagandos mechanizmą.
1944–1946 m. Lietuvos SSR periodinėje spaudoje buvo išspausdinti vos keturi antireliginio turinio straipsniai4. Raginimai kreipti daugiau dėmesio į šį ideologinio darbo barą prasidėjo tik nuo 1946 m. vidurio, režimui šiek tiek labiau įsitvirtinus. Pirmasis iniciatyvą parodė LSSR AT Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis. Jis 1946 m. vasarą kreipėsi į VKP(b) CK biuro Lietuvai pirmininką Vladimirą Ščerbakovą ir Antaną Sniečkų, siūlydamas ryžtingiau kovoti su katalikybės įtaka ir tam atgaivinti prieš karą Lietuvoje veikusią Laisvamanių etinės kultūros draugiją ar jai analogišką organizaciją; prie jos įkurti leidyklą, kuri leistų specialų laikraštį ir kitą antireliginę literatūrą; atnaujinti žurnalo ,,Kultūra“5 leidybą; sustiprinti antireliginį auklėjimą mokyklose6. Taigi J. Paleckis iš esmės siūlė atkurti antireliginės propagandos modelį, paremtą nepriklausomoje Lietuvoje gyvavusio laisvamanių sąjūdžio tradicijomis ir naudotą 1940–1941 m., tačiau naujomis sąlygomis jis jau nebetiko. 1946 m. spalio 5 d. priimtame VKP(b) CK nutarime ,,Apie LKP CK darbą“, kuriame respublikos partinė organizacija buvo kritikuojama dėl nesugebėjimo numalšinti ginkluotą pasipriešinimą, jai priekaištauta ir už tai, kad silpnai kovojama su politine dvasininkijos įtaka, nepakankamai demaskuojami jos ryšiai su pogrindžiu.
Vis dėlto dar beveik metus viešų katalikų Bažnyčios ir religijos užsipuolimų pasitaikydavo gana retai. Ateistinė propaganda spaudoje akivaizdžiai sustiprėjo 1947 m. rugsėjo 6 d. oficiozui „Tarybų Lietuva“ išspausdinus L. Rūtėno straipsnį ,,Antiliaudiška lietuvos reakcinės dvasininkijos veikla“. Tą straipsnį perspausdino ir apskričių laikraščiai. Tačiau stipriausią impulsą tam suteikė 1948 m. liepos 9 d. priimtas LKP CK biuro nutarimas ,,Partinės organizacijos uždaviniai demaskuojant priešišką reakcinės katalikų dvasininkijos veiklą“7. Tai buvo
___
3 Streikus A. Ateistinės propagandos pobūdis Lietuvoje 1975–1988 m. // Genocidas ir rezistencija. 2003, Nr. 1, p. 7–21.
4 Skuodis V. p. 22.
5 Nuo 1920 m. Šiauliuose leistas laisvamaniškos orientacijos žurnalas.
6 1946 m. liepos 9 d. J. Paleckio raštas V. Ščerbakovui ir A. Sniečkui ,,Apie kovą su katolicizmo įtaka Tarybų Lietuvoje“ // Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyrius (toliau LYA LKP DS). F. 1771, ap. 9, b. 278,
l. 199–202.
7 Dokumentas publikuotas: Streikus A. Antibažnytinė politika Lietuvoje (1944–1990). Vilnius, 2002, p. 328–332. |
dizainas ir programavimas giriaus