J. Lelevelis buvo pirmas Lietuvoje istorikas, kuris ėmė aiškinti istorijos uždavinius ir metodą. Jis neapsiribo­jo politine istorija, o analizavo kiekvienos epochos atskirų tautų ūkio ir kultūros istoriją. Tautos istorijoje jis ieš­kojo paralelių (pavyzdžiui, Lenkijos ir Ispanijos istorijoje). Jie neteigė nė vienos vienalaikės istorijos filosofijos. Bet neabejotinai jis priklausė Švietimo filosofijai. Taigi Švietimo, arba racionalizmo, epochai jis priklausė, nes 1. Nagrinėjo agrarinės reformos programą ir teigė valstiečių išlaisvinimo būtinumą; 2. Įžvelgė krašto ūkio pažangą per miestų istoriją; 3. Lygino tris Lenkijos konstitucijas (1823 m. Paryžiuje išleistas darbas) 1791, 1807 (Napoleo­no kodeksas ir 1815 (Lenkijos karalystės konstitucija); jis tvirtino, kad kiekvienas žmogus yra sukurtas politiniam gyvenimui, kad būtinas respublikonizmo pagrindu valdžios padalijimas, kad būtina suteikti miestams nuosavybę, visiems žodžio, spaudos ir religijos išpažinimo laisvę, naikinti luomus (§114). Anot jo, senoji Lenkija atgimė "per prancūzų šviesos įtaką". Nors ir kaip norėjo pabrėžti 1791 m. konstitucijos vertę (skelbė ją dar nepriklausoma tau­ta (§98), J. Lelevelis turėjo pripažinti, jog kitos konstitucijos pažengė toliau luomų naikinimo linkme.

J. Lelevelio naujųjų laikų istorizmas, atsiradęs XVIII a. Švietimo epochos filosofijos pagrindu, teigė tautų ir epo­chų nepakartojamumą. Istorijos šaltinių, visų pirma dokumentų, o ne naracijos, kritiką siejo su epochos filosofija. Bet racionalizmas XVIII ir XIX a. riboje virto istoriniu romantizmu, t. y. irracionalia istorinio proceso interpreta­cija (Thiery). Visų pirma imta ieškoti gamybinėje ir kultūrinėje tautų veikloje bendražmogiškų vertybių - "tautos dvasios". J. Lelevelį sieja su romantizmo epocha dar ir jo lenkų demokratijos ideologija, tariamai įgimtas lenkų respublikonizmas, slavų bandruomenė (gmina), davusi, anot jo, ir bajoriškajai demokratijai pradžią. J. Lelevelis siekė parodyti tautų integracinius procesus ir jų istorijos skirtumus, palankias ir nepalankias sąlygas civilizacijos raidai. Senovės rytų kraštuose jis įžvelgė ribotą ir primityvią visuomenę, nes joje viešpatavo kastos, despotizmas, teizmo dvasia. Tuo tarpu Graikijos ir Romos istorijoje jis pvelgė didelę pažangą ir jauną civilizaciją, kuri pralenkė Rytus. Viduramžiams (565 m. Justinjono mirtis - 1453 m. Konstantinopolio žlugimas) jis priskyrė dinamizmą, laisvę, tautų ir suverenių valstybių atsiradimą, krikščionybės paplitimą. Jis išskyrė dar tautų pavergimą Romos im­perijoje. Kryžiaus karus ir intelektualinio gyvenimo pagyvėjimą XI-XIII a. ir pagaliau tautiškumo suverenumą ir nepriklausomybės siekimą XIII-XV a. Naujuosius laikus jis dalijo taip: