| atlikti. Dvaro įkeitimo raštą paprastai „lydėdavo“ to dvaro inventorius, kurio sudarymu ir saugojimu pasirūpinti buvo vaivados pareiga66.
Kaip vienas iš klasikinių įkeitimo rašto pavyzdžių buvo minimas67 Žygimanto Senojo raštas Trakų vaivadaičiui Stanislovui Astikui, kuriam 1518 m. didysis kunigaikštis įkeitė Merkinės dvarą ir valsčių68. Pastarąjį dešimtmetį suintensyvėjęs Lietuvos Metrikos publikavimas leidžia tvirtinti, kad ne vienas 1518–1519 m. didžiojo kunigaikščio duotas įkeitimo raštas gali būti tokio rašto formuliaro etalonu69. Sandorio rašto „išbaigtumas“ buvo to meto kasdienybės atspindys – nuo XV a. pabaigos iždui nuolat trūko pinigų. Tik didysis kunigaikštis, būdamas nominalus valstybės žemės savininkas, galėjo laisvai disponuoti valstybiniais dvarais, taigi iš dalies išspręsti ir iždo problemas. Tą jis darė skolindamasis iš stambių žemvaldžių ir įkeisdamas jiems dvarus, valsčius ir t. t. Padažnėjęs Aleksandro valdymo pabaigoje, 1516–1529 m. šis procesas pasiekė apogėjų70. Tačiau valdovui iškilo reali grėsmė likti be dvarų, valsčių71 ir pinigų, kadangi už įkeičiamą turtą gaunamos sumos buvo vienkartinė „injekcija“, o pinigų trūko nuolat. Iždo padėtis buvo tokia katastrofiška, kad ją teko svarstyti 1522 m. seime Gardine. Stambiausieji kreditoriai „dovanojo“ didžiajam kunigaikščiui skolas ir „grąžino“ valdovo įkeistą Uteną, Darsūniškį, Mozyrių, Melniką, Eišiškes, Ukmergę, Merkinę ir kt.72 Už tokį „pasiaukojimą“ kreditoriams buvo atlyginta – minėtos valdos liko didikų rankose kaip laikymai „iki gyvos galvos“.
Kai kuriuose privačių feodalų sandoriuose irgi galime rasti teismų praktikos sukurtą „klasikinį“ įkeitimo rašto formuliarą73, tačiau dokumentuose (bent jau publikuotuose) jie pasitaiko rečiau.
XVI a. pirmųjų dešimtmečių įkeitimo raštai liudija jau susiklosčiusias tvirtas naudojimosi įkaitu tradicijas. Juridiškai nebūdamas įkeisto nekilnojamojo turto savininku, faktiškai kreditorius-įkaito laikytojas tam tikram laikui tapdavo vienvaldžiu šeimininku. Jau minėjome, kad didžiojo kunigaikščio įkeistuose dvaruose ar valsčiuose buvo sustabdomi visi valdovo administracijos įgaliojimai. Savininko teisės bei
_____________________________________________________
66 М. К. Любавский. Областное деление и местное управление Литовско-русского государства до времени издания Первого Литовского Статута, Москва, 1892 (toliau – М. К. Любавский. ОД), c. 148, 159.
67 С. Лазутка, Л. Ульвидайте. Правовые нормы залога, c. 66; Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 340.
68 АЛРГ, с. 163–164, № 144; ЗАВКЛ, с. 28, № 9; LM. 11 Įrašų, p. 57, Nr. 22.
69 LM. 11 Įrašų, p. 51–52, Nr. 14; p. 56–57, Nr. 21; p. 60, Nr. 27; p. 63–64, Nr. 34; p. 67–68, Nr. 40 ir t. t. Nelabai savo formuliaru skiriasi ir kai kurie ankstyvesni įkeitimo raštai (žr. АЛМ, т. I, вып. 2, с. 161–162, № 712 – 1505 m.; LM. 8 UžK, p. 256–257, Nr. 314 – 1508 m.; p. 349, Nr. 479 – 1510 m.), tik juose nėra valdovo administracijos teisių apribojimų. Tačiau M. Liubavskis (žr. М. К. Любавский. ОД, с. 152), kalbėdamas apie 1515 m. Eišiškių ir Varėnos įkeitimą sako, kad „įkeitimo rašte randame ir įprastą punktą“ apie valdovo administracijos įgaliojimų apribojimą.
70 В. И. Пичета. Белоруссия, c. 200; М. К. Любавский. ОД, с. 97, 103–104, 107 ir t. t. Šį faktą patvirtina kai kurie mūsų jau minėti ir daugelis kitų aktų (LM. 11 Įrašų, p. 103–104, Nr. 90 [1522 m.]; LM. 25 UžK, p. 94–96, Nr. 29 (1523 m.) ir t. t.). Taip pat žr.: K. Pietkiewicz. Metryka Litewska – księga wpisów za lata 1516–1518 // Lituano–Slavica Posnaniensia, Studia Historica, VI, 1994. Poznań, 1995. S. 165–189.
71 Apie 1519 m. valdovas pranešė, kad „вси наши дворы <…> позаставляли <…> нижли еше один Могилев не в заставе“ (И. Малиновский. Сборник, с. 160, № XXXIII), tačiau 1522 m. Gardino seime ir Mogiliovas minimas kaip įkeistas (Н. А. Максимейко. Сеймы Литовско-Русского государства до Люблинской унии 1569 г. Харьков, 1902 (toliau – Н. А. Максимейко. Сеймы), c. 65).
72 Н. А. Максимейко. Сеймы, c. 64–65. Nors, kaip paaiškėjo visuotinio Vilniaus seimo metu, ne visos skolos 1522 m. valdovui buvo „dovanotos“ – dalis 1529 m. sidabrinės buvo skirta likusiems įkeistiems valdovo dvarams išpirkti (АЗР, Санкт-Петербург, 1848, т. II, с. 204, № 161).
73 Tiesa, mūsų turimas pavyzdys datuojamas 1530 m. (LM. 6 TBK, p. 218–219, Nr. 307).
74 РИБ, т. 20, стб. 6, № 5 (1510 m.). |
dizainas ir programavimas giriaus