KNYGŲ LENTYNOJE

Rec.: Dokumenty strony polsko-litewskiej pokoju mełneńskiego z 1422 roku / wydali Przemysław Nowak i Piotr Pokora. Poznań, Wydawnictwo Poznańskie, 2004. 101 p.

1422 m. rugsėjo 27 d. karinėje stovykloje prie Melno ežero buvo sudaryta taikos sutartis, kuria Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai, daugiau mažiau tiksliai nužymėtos šio krašto ribos ir nustatyta siena tarp Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos. Šiai sienai buvo lemta egzistuoti, tiesa, ne visuomet, penkis šimtmečius¹. Ilgą laiką ši sutartis buvo žinoma iš nepilnų ir netikslių Motiejaus Dogelio ir Friedricho Georgo von Bunge’s publikacijų. Ordino šalies dokumentus dar prieš Antrąjį pasaulinį karą paskelbė Erichas Weise², o Lenkijos ir Lietuvos dokumentams naujo leidimo teko laukti kur kas ilgiau.

Du jauni lenkų istorikai – Przemysławas Nowakas ir Piotras Pokora – ryžosi imtis kritinio Melno sutarties lenkų ir lietuvių šalies dokumentų, kurių pagrindinis šiuo metu saugomas Slaptajame Prūsijos valstybės kultūros palikimo archyve Berlyne (Geheimes Staatsarchiv Preußischer Kulturbesitz), leidimo. Nowakas parengė dviejų dokumentų (įvadinio / preliminarinio ir pagrindinio) tekstus. Reikia pažymėti, kad įvadinis (preliminarinis) lenkų ir lietuvių šalies dokumentas skelbiamas apskritai pirmą kartą (dok. A, p. 2–10). Būtent šis tekstas Jogailos ir Vytauto bei Ordino magistrų atstovų buvo suderėtas prie Melno. O pagrindiniai dokumentai buvo parengti tik po kurio laiko (nors, suprantama, pažymėti ta pačia 1422 09 27 data), o apsikeitimas jais įvyko 1423 m. gegužės 18 d. Veliuonoje (žr. p. VIII). Ši aplinkybė ne tik atskleidžia tarpvalstybinių derybų ir sutarčių rengimo procedūrą vėlyvaisiais Viduramžiais³, bet ir verčia tikslinti kai kurias žinias apie sutartyje minimus asmenis. Mat pagrindiniame sutarties dokumente išvardyti liudytojai nebūtinai 1422 m. rugsėjį turėjo būti prie Melno, o jų nurodytos pareigybės, ko gero, greičiau atitinka 1423, nei 1422 m. datą.

Vis dėlto didžiausia recenzuojamo leidinio vertė yra Piotro Pokoros parengti abiejų dokumentų antspaudai. Prie preliminarinio dokumento kabėjo 8 (išliko 6), o prie pagrindinio – 120 (išliko 111) antspaudų. Parengėjui teko sudėtingas uždavinys – perskaityti jų legendas ir priskirti juos konkretiems sutarties

___

1 Ivinskis Z. Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų // to paties Rinktiniai raštai. Roma, 1989, t. 3, p. 371–374.

2 Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preußen im 15. Jahrhundert. Hrsg. von E. Weise. Königsberg, 1939, Bd. 1, nr. 152–154.

3 Apie tai žr.: Neitmann K. Die Staatsverträge des Deutschen Ordens in Preußen 1230-1449. Köln-Wien, 1986. Šis fundamentalus veikalas neabejotinai padėjo leidėjams geriau suvokti dokumentų parengimo mechanizmą.