lizuojamos Pabaltijo egzarcho metropolito Sergijaus (Voskresenskio) palankumo Vokietijai aplinkybės ir priežastys bei tragiškas šio dvasininko likimas. Manyčiau, jog ypač solidus yra trečiasis knygos skyrius, kuriame nagrinėjama išskirtinė kitų konfesijų atžvilgiu Stačiatikių Bažnyčios padėtis sovietų Lietuvoje, Stačiatikių Bažnyčios politinis nusistatymas ir ypatingi santykiai su sovietų saugumo tarnybomis, jos išnaudojimas propagandinei kovai su Katalikų Bažnyčia ir t. t. Skyriaus turinys, prisodrintas iki šiol Lietuvos istoriografijoje mažai žinomų faktų, užbaigiamas originaliomis išvadomis. Nemažą monografijos dalį užima šeši priedai, iš kurių vertėtų išskirti autorės kruopščiai parengtą ir plačiu šaltinių spektru paremtą Lietuvos stačiatikių cerkvių 1918–1990 metais metriką. Skaitytoją turėtų maloniai nuteikti ikonografinė medžiaga, kurią daugiausia sudaro retos, beveik neskelbtos cerkvių ir stačiatikių dvasininkų fotografijos, taip pat keletas įvairių laikotarpių Lietuvos cerkvių žemėlapių. Pateikiamas suminis šaltinių ir istoriografijos sąrašas. Tiesa, kai kurie prieduose esantys dokumentai, manyčiau, yra „atitrūkę“ nuo dėstomosios dalies, autorei vengiant juos išsamiau susieti su tyrimo kontekstu.

Suprantama, jog istorikė, sutelkdama dėmesį į beveik 100 metų tarpsnio įvykius, parašė labiau apžvalginio negu dedukcinio pobūdžio darbą. Pavyzdžiui, 84 puslapiuose, skirtuose Lietuvos stačiatikių vyskupijos raidai tarpukaryje, neįmanoma visapusiškai išplėtoti kai kurių problemų, dėl objektyvių priežasčių ji liko neaptarta kai kuriais aspektais. Autorė įvade teigia naudojusi tarpukario stačiatikių, rusų ir lietuvių spaudą, tačiau pastarosios dvi pozicijos išnašose atsispindi fragmentiškai. Tai būdingiausia pirmajam skyriui, nors 1918–1940 metų Lietuvos konfesinių įstaigų saviraiškos periodiniuose leidiniuose galimybės buvo ypač didelės. Knygoje pagrįstai dažnai remiamasi Lietuvos stačiatikių vyskupijos oficiozu² , tačiau galbūt nepelnytai užmirštama pasaulietinė periodika rusų kalba (pvz., Åõī, Ėčņīāńźčé ćīėīń, Ķąųą ęčēķü ir kt.). Pastaruosiuose leidiniuose skelbti Lietuvos stačiatikių vyskupijos ir parapijų institucijų posėdžių protokolai, pateikiamos tikinčiųjų bendruomenių ir draugijų ūkinės, kultūrinės bei labdaringos veiklos iniciatyvos, ataskaitos ir t. t. Platesnis lietuviškos spaudos (pvz., Lietuvos, Lietuvos aido) publikacijų naudojimas galbūt nepraturtintų šios monografijos naujais faktais, tačiau leistų apibendrinti visuomenėje vyravusias nuostatas Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu. Pridurčiau, jog efektyvesnis Lietuvos valstybės istorijos archyvo fondų (pvz., Lietuvos dvasinės tarybos) išnaudojimas paryškintų dalį knygos pirmojo skyriaus akcentų, ypač atskleidžiant stačiatikių vyskupiją sukrėtusius 1919–1922 metų įvykius „Kauno Lietuvoje“ ir Vilnijoje.

Pirmojo skyriaus skirstymas į poskyrius bei šių poskyrių pavadinimų formuluotės stokoja preciziškumo. Pavyzdžiui, poskyriuose „Lietuvos vyskupija, jos valdymas“ ir „Valstybės politika“ susipina gimininga problematika, tiksliau, Lietuvos stačiatikių vyskupijos valdymo problemos „neišsitenka“ specialiai joms skirtame poskyryje, bet atsispindi ir kituose, kuriuose aptariami valstybės politikos ir bažnyčios nuosavybės restitucijos klausimai. Klaidina poskyrio „Valstybės politika“ pavadinimas, autorės suformuluotas nenurodant aiškių chronologinių ribų, nors faktiškai čia apsiribojama 1918–1926 metų laikotarpiu. Lietuvos valstybės politika Stačiatikių Bažnyčios atžvilgiu
A. Smetonos laikais „ištirpsta“ tolesnių poskyrių kontekste, nors, kita vertus, gana nuosekliai apibendrinama tyrimą vainikuojančiose išvadose.

___

2 Голос Литовской Православной Епархии, 1924–1940.