kunigaikščio kunigaikštystę bei kitas pavaldžias žemes (iš jų ir Naugardą).

87 Žr., pvz., Феннел Дж. Кризис средневековой Руси 1200–1304. Москва, 1989. С. 173–179.

88 Teisėtvarkos srityje. Žr. Янин В. Л. Новго-родские акты... С. 181.

89 Atskiro Naugardo kunigaikščio „nykimo“ procesas prasidėjo jau anksčiau – XIII a. III deš. (žr. Янин В. Л. Новгородские посадники. С. 135–139), tačiau dabar Naugardo suverenas iš principo nebegalėjo gyventi Naugarde.

90 Янин В. Л. Новгородские посадники. С. 344; t. p. Костомаров Н. Севернорусские народо-правства во времена удельно – вечевого уклада. Т. I. СПб. 1863.

91 Žr. Krupa K. Ksiąźęta litewscy w Nowogrodzie Wielkim do 1430 roku // Kwartalnik Historyczny. Warszawa, 1993. Nr. 1. S. 29–46; taip pat Polityczne związki Giedyminowiczów z Nowogrodem Wielkim w latach 1430–1471 // Przegląd Historyczny. Warszawa, 1993. T. 84. Z. 3. S. 289–306.

92 Žr. Krupa K. Ksiąźęta litewscy... S. 46; Krupa K. Polityczne związki... S. 302; T. Manusadžianas Naugardo išorinė laviravimo politika XIV a. II pusėje [V. 1996; bakalaurinis darbas; VUB IF]. P. 47.

93 Aišku, išskyrus Naugardo – didžiojo kunigaikščio konfliktų ir karų laikotarpius.

94 Žr. Янин В. Л. Новгородские посадники. С. 343–346.

95 Ten pat. C. 345.

96 Krupa K. Polityczne związki... S. 302; Янин В. Л. Новгородские посадники. С. 345; Бернад-ский В. Н. Новгород... С. 240–242; tačiau Jurijaus Lengvenaičio negalima vienareikšmiškai sieti su LDK interesais, jis Naugarde labiau ieškojo politinio prieglobsčio (žr. Krupa K. Polityczne związki... S. 301).

97 Mums ne tiek svarbu, ar jie buvo „kunigaikščiai priemiesčiuose“, ar pačiame Naugarde (pagal anksčiau išdėstytą Janino sampratą).

98 Dėl kitų galimų atvejų žr. žemiau.

99 Бернадский В. Н. Новгород... С. 203–204.

100 УЛС. С. 66.

101 НПЛ. С. 393.

102 „из Литвь князь великый Казимиръ ко-ролевичь присла въ Новъгородъ, а ркя тако: възми-те моихъ намьстниковъ на Городище, а язъ васъ хощу боронити; а съ княземь Московскымъ не взялъ есмь мира васъ дьля; и Новгородчи за то не яшася.“ (Авраамк. Стб. 185; analogiрka formuluotл НПЛ. С. 424.).

103 V. L. Janinas įžvalgiai pastebi, kad šią Kazimiero akciją, matyt, paskatino tuometinis Naugardo ir Maskvos santykių juridinis neaiškumas (žr. Я-нин В. Л. Очерки комплексного источникове-дения. Средневековый Новгород. Москва, 1977. С. 200 [toliau – Янин В. Л. Очерки...]).

104 Čia aptariami atvejai yra tiesioginiai, t. y. šaltiniai atvirai kalba apie Lietuvos pretenzijas ar naugardiečių siekį pereiti į Lietuvos valdžią. Paieškojus, matyt, galima būtų rasti ir netiesioginių duomenų. Be to, neaptariami tie atvejai, kai Naugardo priklausomybės klausimas buvo sprendžiamas „už akių“, t. y. be Naugardo žinios – Salyno sutarties (1398), kurioje užfiksuotos Lietuvos pretenzijos Naugardo atžvilgiu bei Maskvos – Lietuvos amžinosios taikos (1449), kuria Lietuva atsisakė pretenzijų į Naugardą ir pripažino tokią padėtį.

105 Žr. Długosz J. Dzieła / Dzieje Polski. T. 4. Ks. XI–XII. Kraków, 1869. S. 334.

106 Ћr. Stryjkowski M. Kronika Polska, Litewska, Эmуdzka Wszystkiej Rusi. Warszawa, 1846. T. 2. S. 150–151, 166–167.

107 Žr. Соловьев С. История Росии с древ-нейших времен. Кн. III (тома 5–6). Москва, 1960. С. 10, 353..

108 Rusiškai visi šie penki žodžiai nusakomi vienu – „плащаница“.

109 Tai pastebėjo jau V. Bernadskis; žr. Бернад-ский В. Н. Новгород... С. 253–254.

110  Янин В. Л. Очерки... С. 200–202.

111 Ten pat. С. 202–203.

112 Jis išsilaikė Maskvoje neilgai.

113  „a новгородци не вступишася ни по од-ном” (Авраамк. Стб. 190).

114 Nesiimu nustatyti tikslaus laikotarpio, kada Naugardas pripažino Dmitrijų Šemiaką; 1446 m. tikrai buvo pripažinęs (Янин В. Л. Очерки... С. 200), vėliau, Dmitrijui netekus Maskvos sosto, padėtis nebeaiški. Štai 1448/1449 m. prieš Galičo mūšį (1450 I 27) Šemiaka turėjo prašyti, kad Naugardas priimtų jo žmoną ir sūnų (Авраамк. Стб. 192), bet jau 1449 IV 2 (po pralaimėto Galičo mūšio) Naugardas ir Šemiaka atnaujino (ar patvirtino) abipusius įsipareigojimus (Ав-раамк. Стб. 192) Mums ne tiek svarbus Naugardo – Šemiakos, kiek Naugardo Vasilijaus (kaip faktiško Maskvos valdovo) santykis.

115 Янин В. Л. Очерки... С. 201–202.

116 „Новгородци съ княземъ Александромъ Василь-евичемъ много волостей великого князя воеваша и пожгоша, и полону много приведоша.” (Авраамк. Стб. 193).