Vytauto padėtis pasikeičia 1392 m. rugpjūčio 4 d. Astravos sutartimi. Jogaila Vytautui grąžina tėvoniją ir oficialiai pripažįsta jį savo vietininkų (neoficialiai užleidžia jam Lietuvos sostą).⁸² Skirgaila turėjo būti pašalintas iš etnografinės Lietuvos, jam buvo paliktas Polockas ir pažadėta Kijevo kunigaikštija. Vytautas, tapdamas Jogailos vietininku Lietuvoje prisiekia Jadvygai ir Lenkijos karūnai ištikimybe.⁸³ Pagrindinis Astravos sutarties padarinys – atskiros Lietuvos valdovo institucijos atkūrimas. Jogaila išsaugojo savo tėvoninių teisių prioritetą Lietuvoje, tačiau atsirado vietinis Lietuvos dinastas, kurio teisės, tuo metu buvo apibrėžtos vietininko statusu.⁸⁴ Prisiekdamas ištikimybę, Vytautas jau įrašo į savo titulą šalia Lucko ir Trakus (Lentelė Nr. 1). Tokią pačią titulatūrą vartoja ir jo žmona. Tokio pobūdžio titulatūra, nurodanti Vytauto kilmę ir mininti jo valdomas teritorijas, būdinga visam laikotarpiui iki 1396 m. Dar ir didžiakunigaikštiškoje Vytauto lotyniškoje titulatūroje 1396 m. išlieka, kaip reliktai, žemių paminėjimas (Trakų ir Lucko – Lentelė Nr.1). Ši titulatūra savo sandara primena Vytauto titulą Astravos sutartyje, tik vietoj dux jis dabar naudoja magnus dux. Nederėtų pamiršti, jog šios žemės yra ne kas kita, o Vytauto tėvonijos centras Trakai ir Voluinės dalis – Lucko žemė. Galutinai Vytautas pajungė Voluinę po Astravos sutarties, numalšinęs Liubarto sūnaus Fiodoro pasipriešinimą.⁸⁵

Pirmą kartą šiuo laikotarpiu didžiuoju kunigaikščiu Vytautas tituluojasi 1392 m. Tai Vytauto rusiškas raštas vaivadoms ir tijūnams, nurodantis paklusti atvykstantiems krikštytojams (Lentelė Nr. 1). Pirmasis mums žinomas vokiškas dokumentas su didžiakunigaikštiška titulatūra datuojamas 1395 m. birželio 24 d. (Lentelė Nr. 1.). Tiek rusiškai, tiek vokiškai rašyti dokumentai apibūdina Vytautą kaip didįjį Lietuvos kunigaikštį, neminint jam priklausančių žemių suminėjimo. Dar viena naujovė atsiranda 1395 m., kuomet Vytautas dovanojimo rašte Vilniaus katedrai, atrodytų “pasiskolina” Jogailos titulavimąsi aukščiausiuoju valdovu - princeps supremus. Tačiau vertėtų pažymėti, jog šis dokumentas yra pateikiamas kaip abejotinas.

Apibendrindami galime teigti, jog Lietuvos valdovas iki Krėvos sutarties buvo vadinamas gana įvairiai. Tačiau vis tiek Lietuvos valdovo titulas visada buvo viršesnis nei kitų valdančiosios dinastijos kunigaikščių. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, lietuviškoji tituluotė buvo

⁸⁰ 1405 – Vytautas prisiekia, kad visos žemės, tiek tėvoninės, tiek ir gautos (kaip Smolenksas) po jo mirties grįš Jogailai. – AUPL. – Nr. 47, 48. – P. 49, 50. Originalas nežinomas. Vytauto raštas Tartu vyskupui – CEV. – Nr. 724. - P. 383-384; 1422.09.29(?) Vytauto dovanojimo raštas - Vitoldiana. – Nr. 98. – P. 91-92.

⁸¹ 1415.07.03 Vytauto raštas Didžiajam magistrui – CEV. – Nr. 638. – P. 321; Urkundenbuch. –

T.5. – Nr. 2011. – P. 63-64. 1424 [12. pab.] Vytauto raštas imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui - Urkundenbuch. – T. 7. – Nr. 226, 227 – P. 157-158, 158. 1427 pab. – Vytauto kreipimasis į Karūnos tarybą karalienės Sofijos vardu, kad netikėtų jai skelbiamais kaltinimais. – Vitoldiana. – Nr. 208. – P. 187.

⁸² Kaip rašo H. Łowmianski – grąžinant Vytautui Trakus, Jogailai nebuvo prasmės negrąžinti Vilniaus, nes jokia jėga Vytauto, jau valdančio Trakus, nebūtų sulaikiusi jį užimti. – Ł o w m i a n s k i H. Witold wielki książe litewski. – P. 35. Apie Astravos sutartį plačiau - B a r d a c h J. Krewo i Liublin. – P. 594; L e w i c k i A. Kiedy Witold zostal wielkim księciem Litwy? // Kwartalnik Historyczny. – Rocznik 3. – Seszyt 1 (1894). – Lwów, 1894. – P. 426; J o n y n a s I. Vytauto apšaukimas. – P. 140. I v i n s k i s Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. – Vilnius, 1991 (toliau Ivinskis Z. Lietuvos istorija). – P. 309; J u č a s M. Nuo Krėvos sutarties iki Liublino unijos. Vilnius, 1970. – P. 25.

⁸³ AUPL. – Nr. 26. – P. 26-27. Tokią pat priesaiką davė ir Vytauto žmona, Ona – Ibid. – Nr. 30. – P. 27. Originalai – ČB. – Perg. Nr. 233 ir 234.

⁸⁴ G u d a v i č i u s E. Vytautas kaip Europos dinastas. – P. 68.

⁸⁵ Vytautas Didysis. – P. 47.