biau susijusios su praktiniu gyvenimu. Nors, kita vertus, teigti, kad tos dimensijos dingo, gal ir nederėtų. Tai, kad ryšys su praktiniu gyvenimu neakcentuojamas, jokiu būdu nereiškia tokio ryšio nebuvimo. Antai pats banaliausias pavyzdys: akademizmo šydu prisidengusi istorija buvo komunistų partijos valdžios legitimizacijos būdas.

Šiuos samprotavimus apibendrinti galėtume to paties J. Rueseno teiginiu, kad, nepaisant racionalių pretenzijų, mokslinės istorijos įsigalėjimas nulėmė tai, ką galėtume pavadinti istorijos iracionalizavimusi (3, 276).

Kas po to? Kadangi atsakyti į šį klausimą vargu ar įmanoma, tiesiog pažvelgsiu, kaipgi istorijos likimas klostėsi kitur. Turint galvoje dr. A. Bumblausko suformuluotą retardacijos principą, galbūt panašūs dalykai laukia ir mūsų, tuo labiau kad tai liudija dabar pas mus vykstantys pokyčiai?

Kaip rašo J. Ruesenas savo straipsnyje apie istorijos didaktikos raidą Vokietijoje (žr. 3), septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais Vokietijoje istorija vis labiau persiorientuoja į socialinius mokslus. Kyla naujos istorinio pažinimo prasmės, istorijos vaidmens kultūroje bei edukacijoje, istorinio tyrimo santykio su politika ir panašios problemos. Ieškant atsakymų į šiuos klausimus, neišvengiamai turėjo prasiplėšti disciplinos akiratis, drauge reikėjo ieškoti būdų, kaip legitimizuoti besiplečiantį istorijos vaidmenį.

Tuo metu pasirodė du nauji akademinai žurnalai Geschichte und Geselschaft ir Geschichtsdidaktik. Pirmojo iš jų programiniame straipsnyje rašoma, kad žurnalas pirmiausia sutelks dėmesį ties naujais metodologiniais požiūriais ir sieks atskleisti istorijos sąsajas su kitais socialiniais mokslais, antra, ieškos ryšių tarp akademinių istorijos tyrinėjimų bei socialinės praktikos. Savo ruožtu antrasis pasiskelbė bandysiąs apibrėžti naują istorijos disciplinos vaidmenį edukacijoje bei gyvenime apskritai, o emacipaciją bei asmeninį identitetą paskelbė pagrindinėmis istorijos didaktikos problemomis.

Atrodo, kad pas mus ne tik kyla minėtų problemų, bet ir bręsta panašaus žurnalo idėja.

Tad kokios gi yra tos į istorijos disciplinos akiratį grįžtančios, o galbūt ir savarankiškos disciplinos branduolį sudarančios (taip bent mano J. Ruesenas (žr. 2) didaktinės problemos? Savaime suprantama, kad čia istorijos mokymo metodinės problemos nėra svarbiausios. Daug svarbesni klausimai - tai istorijos funkcijos viešajame gyvenime, istorijos didaktinių tikslų bei jų realizavimo būdų aptarimas, o svarbiausias dalykas - tai istorinės sąmonės prigimties, funkcijų ir reikšmės analizė.