| žinoma garsi XVII a. pradžios Radvilų frazė: “Nors esame lietuviai, turime vartoti lenkų kalbą”. Lenkėjimo proceso užuomazgų jau galima įžvelgti XVI a. pradžioje. Vilniuje 1521 m. pradedami sakyti lenkiški pamokslai, o LDK kancleris A. Goštautas jau meldžiasi iš lenkiškos maldaknygės. Tas pats A. Goštautas 1531 m. išsiunčia pirmąjį Lietuvoje žinomą laišką lenkų kalba. Į Lietuvos Metriką 1538 m. įrašomas pirmasis dokumentas lenkų kalba. Naujas lūžis - 1563 m. Brastos Biblija, spausdinama, kaip teigė pats leidinio iniciatorius M. Radvila Juodasis, “kalba, kurią galėtų suprasti žmonės”, tai yra lenkų kalba50. Tiesa, dar ilgai lenkų kalbos perėmimas neprieštaravo lietuvių tautinės sąvimonės formavimuisi51. Vis dėlto pamažu lietuvių bajorai pradėjo vadintis lenkais. E. Gudavičius rašo: “Antroje XVII a. pusėje lietuvių bajorai pasivadino lenkais, tačiau dar 1673 m. jie išsikovojo Respublikos seimų šaukimo Lietuvoje alternatyvą. Jie buvo ir lietuviai, o Lietuva neprilygo Mozūrijai ar Mažajai Lenkijai, ji prilygo visai Lenkijai. Kas gi jie buvo? Lietuviai buvo Lietuvos lenkai, o lenkai – Karūnos (Lenkijos) lenkai arba koroniarai. Lenkų tauta buvo suvokiama kaip didžtautė (makronacija), panašiai kaip šiandien anglosaksai, apimantys anglų, amerikiečių, kanadiečių, australų tautas. Lietuva buvo “antroji” (ne ta) Lenkija”, lietuviai – “kita lenkų tauta”52. Šį procesą E.Gudavičius pavadino “antrąja lenkų civilizacijos laida”. Visa tai leistų kelti hipotezę, kad XVII – XVIIIa. dar neverta ieškoti dvilaipsnės formulės: “gente lituanus – natione polonus”. Jeigu lietuvis pasivadina lenku, tai jis toje pačioje savimonės formulėje nepasivadins lietuviu, ir atvirkščiai. Ar tai ne “dvilypė”, pakartojant J.Sawickį, sąvimonės formulė, tik ieškotina LDK laikais ir rodanti, kad didelė Lietuvos bajorijos dalis virto Lietuvos lenkais. Kaip ten bebūtų, tačiau 1791 metų Gegužės 3-os d. konstitucijos pataisų iniciatoriui, LDK delegacijos seime vadovui maršalkai Kazimierui Nestorui Sapiegai ir tiesioginiam pataisų autoriui, Vilniaus žemės teisėjui Tadui Korsakui Lietuva tebebuvo jei ne aukščiau Lenkijos tai bent jau tikrai lygi jai.
Pabandykime susumuoti šios analizės rezultatus. E. Gudavičiaus koncepcijoje Lietuvos europeizacijos konkreti išraiška yra kultūros lenkėjimas. Kadangi šis procesas buvo nulemtas fundamentalių civilizacinių poslinkių, reikia atsisakyti polonizacijos kaip prievartinio lenkų kalbos ir kultūros skverbimosi į Lietuvą koncepto. Tiek etninės kilmės lenkai LDK, tiek didelė dalis Lietuvos bajorijos tapo Lietuvos lenkais. Todėl šiandieniniai Lietuvos lenkai laikytini jų ainiais ir jų protėvių kilmės problema pasidaro ne pagrindinė, mažai ką bendro teturinti su identiteto formavimusi. Lietuvos lenkų kultūra buvo ir gali būti integrali Lietuvos kultūros dalis, ji yra natūrali Lietuvos istorinių procesų išdava.
5. Lietuvos ir Lenkijos visuomeninių opinijų suartėjimai
Istorinės sąmonės teorijos neverčia “dailinti” istorijos, nutylėti jos aštriuosius klausimus ir kartu neskatina išradinėti įvairioms tautoms tapačių vaizdinių. Tačiau senoji Lenkijos-Lietuvos istorija keletą amžių buvo bendra, todėl surasti tai, kas jungia, o ne skiria, yra žymiai lengviau. Nors lietuvių istoriografija turbūt ir ateityje Lietuvos lenkėjimo procesus vertins negatyviai, tačiau šio
51 Žr.: A. Bumblaukas. Polonizacja Litwy, p.45.
52 E.Gudavičius. Lietuvos pritapimo prie Europos, p. 14; Idem. Lietuvos kelias į pasaulio, p. 98.
53 E.Gudavičius. Kas sava ir kas skolinta mūsų kultūroje. – Kultūros barai, 1993, nr.11, p. 68.; Plg.: Idem. Lietuvių tautos ankstyvieji amžiai, p.60. |
dizainas ir programavimas giriaus