| su kitu stipriu priešu – bolševikais prie Dauguvos upės krantų ir veikti dviem frontais jėgų neturėjo, autorius, neradęs reikalo objektyviai apibūdinti tuometinę realią padėtį krašte, leido sau vien apkaltinti Lietuvos „buržuazinę valdžią“, kuri, atseit tik „plačiųjų visuomenės sluoksnių spaudžiama <…> ir, gelbėdama savo padėtį(?) ėmėsi karinių veiksmų prieš bermontininkus <…>.“96 Pokario istorikai iš savo akiračio neišleido ir Lietuvos ir Lenkijos santykių problemos. J. Žiugžda97, J. Jurginis98, K. Navickas99 ir kt., marksistiškai vertindami kai kuriuos to laikotarpio įvykius bei faktus, savo darbuose siekė parodyti jų ryšį su antisovietine Vakarų valstybių politika ir visų pirma atskleisti Sovietų Sąjungos poziciją tiek Vilniaus, tiek apskritai Lietuvos atžvilgiu. Tuo tarpu istorikė R. Žepkaitė, ištyrinėjusi gausius šaltinius, savo monografijoje100 stengiasi giliau paaiškinti, kodėl Lietuvos vadovybė neįstengė nustatyti normalių santykių su Lenkija, parodyti, kokią vietą sprendžiant šį klausimą ir kokį vaidmenį tų santykių raidoje vaidino didžiosios Vakarų valstybės. G. Kilikevičienės straipsnyje101 apžvelgta 1920 m. rudenį Kalvarijoje bei Suvalkuose vykusių Lietuvos ir Lenkijos derybų eiga ir padariniai.
Prieš propaganda persunktą sovietinę istoriografiją ir štampuotas jos tezes itin kritiškai pasisakė po Antrojo pasaulinio karo išeivijoje atsidūrę lietuvių istorikai: Z. Ivinskis, aptardamas archyvine medžiaga ir gausiais atsiminimais besiremiantį B. Vaitkevičiaus darbą, išleistą „Spalio mėnesio“ 50-ties metų jubiliejui paminėti, pažymėjo, kad jame tekalbama tik apie „suvereninę Tarybų Lietuvą“, o pagrindine laikinosios sovietų valdžios Lietuvoje žlugimo priežastimi autorius telaikąs vadinamąsias „intervencijas“102. Pasak Z. Ivinskio, „daugybė šaltinių parodo, jog komunistinė V. Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybė nebuvo pasekmė „revoliucinio“ judėjimo Lietuvoje, bet ji buvo Lenino partijos parėdymu įsodinta“103.
Buvęs Lietuvos kariuomenės atsargos majoras P. Gudelis, 1918–1919 m. įvykių Lietuvoje liudininkas, kritiškai ištyręs pačių bolševikų rašytinius šaltinius, juos lygindamas, gretindamas su realiais faktais, taip pat susipažinęs ir su kitų autorių darbais, darydamas kritines logiškas išvadas patvirtino teiginį, kad „bolševikai Lietuvoje tada nebuvo giliai įleidę šaknų“104. P. Gudelio darbas įtikinamai įrodo, kad lietuvių tauta ne tik įstengė pati apsiginti nuo savo tautinio valstybingumo priešų, bet ir rado savyje jėgų sėkmingai atkurti nepriklausomą savo valstybę.
Uždavinio įvertinti Lietuvos kariuomenės vaidmenį Nepriklausomybės kovų metu, apibūdinti karo veiksmų pobūdį, eigą ir nusakyti jų reikšmę ir padarinius ėmėsi visų pirma išeivijoje atsidūrę karo istorikai. Vienas iš pirmųjų, siekusių tikslo parengti vientisą tas kovas aprašantį darbą, buvo betarpiškas jų dalyvis, jau keletą kartų minėtas pulkininkas leitenantas
____________________________________________________
96 Lietuvos TSR istorija, t. 3, p. 103.
97 J. Žiugžda. Lietuvių ir rusų tautų santykiai istorinio vystymosi eigoje. Kaunas, 1964; Amerikos ir Anglijos imperialistai – pikčiausi lietuvių tautos priešai. Vilnius, 1951.
98 J. Jurginis. Antantės imperialistų ir lietuviškosios buržuazijos ryšiai, atplėšiant Vilnių nuo Lietuvos // LTSR MA žinynas, t. 6.
99 K. Navickas. Lenininės nacionalinės politikos istorinė reikšmė lietuvių tautai; TSRS vaidmuo, ginant Lietuvą nuo imperialistinės agresijos 1920–1940 metais. Vilnius, 1966.
100 R. Žepkaitė. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Vilnius, 1980.
101 G. Kilikevičienė. Lietuvos ir Lenkijos derybos Kalvarijoje ir Suvalkuose 1920 m. // Lietuvos TSR MA darbai. 1977. Serija A. T. 4 (61).
102 Ats. mjr. P. Gudelis. Bolševikų valdžios atsiradimas Lietuvoje 1918–1919 metais jų pačių dokumentų šviesoje su prof. dr. Z. Ivinskio įvadu. Londonas, 1972. P. 14.
103 Ten pat, p. 15.
104 Ten pat. |
dizainas ir programavimas giriaus