Bendriausi J. Jurginio refleksijos ypatumai

J. Jurginiui būdingą probleminį mąstymą ir nuolatinį šios prieigos akcentavimą įvairiuose tekstuose yra sureikšminęs A. Bumblauskas¹¹. „Darbinėje aplinkoje“, t. y. – Istorijos instituto posėdžiuose, ši J. Jurginio nuostata dar labiau išryškėja. „Į mokslinį darbą reikia žiūrėti kaip į algebros uždavinį“ – bene adekvačiausiai šio istoriko aspiracijas išreiškianti tezė nuskambėjo 1962 m. svarstant vieną kandidato disertaciją¹². J. Jurginis nuolat ragino kolegas neapsiriboti tik medžiagos referavimu, bet imtis plačių apibendrinimų, o „Tam tikslui reikia daugiau sekti literatūrą ir nustatyti tuos klausimus, kurie yra probleminiai“¹³. Tokia pozicija kolegoms neretai atrodydavo kaip priekabių ieškojimas¹⁴.  Kitas svarbus J. Jurginio refleksijos ypatumas – siekis, jog praeities tyrinėtojai būtų kuo įvairiapusiškesni, plėstų savo akiratį¹⁵.

J. Jurginis neapsiribojo vien probleminio mąstymo akcentavimu. Šis mokslininkas yra paskelbęs ne vieną straipsnį, kuriame mėgino eksplikuoti savąją istorijos mokslo sampratą ir bent jau fragmentiškai prisilietė prie teorijos bei metodologijos klausimų. Tiesa, šiuo atveju reikia iš karto konstatuoti, jog tai – ganėtinai scheminio pobūdžio, nepasižymintys gilesnėmis įžvalgomis tekstai, kuriuose nėra pasažų, stebinančių novatoriškomis marksistinio modelio traktuotėmis. Paprastai J. Jurginis išsitekdavo istorijos, kaip nenutrūkstamo, su aiškiu progreso vektoriumi, proceso svarstymuose, netiesiogiai ragindamas savo kolegas dau-

 ___

 11 Bumblauskas A. Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje, p. 108.

 12 LMAA. F. 16, ap. 1, b. 115, l. 38.

 13 Ten pat, f. 16, ap. 1, b. 116, l. 31.

 14 1958 m. sausio 10 d. LTSR Mokslų akademijos Istorijos instituto direkcijos ir profsąjungos gamybiniame-
-ataskaitiniame posėdyje, skirtame apsvarstyti Archeologijos-etnografijos sektoriaus bendradarbių 1957 m. ataskaitas, šio sektoriaus vadovas P. Kulikauskas išreiškia nepasitenkinimą „direktoriaus pavaduotojo nuolatiniu priekaištu, būk archeologai dirbą ne savo darbą, reikia esą ne kasinėti, o rašyti knygas“ (ten pat, f. 16, ap. 1, b. 116, l. 22–23). Beje, minėto posėdžio stenogramoje užfiksuoti J. Jurginio klausimai sektoriaus bendradarbiams labai aiškiai signalizuoja probleminio mąstymo aktualumą šiam mokslininkui: jaun. moksl. bendradarbei A. Bernotaitei pristačius atliktus tyrinėjimus Aukštadvario gyvenvietėje, J. Jurginis klausia, „ar tyrinėjant Aukštadvarį ji žinojo iš anksto, ko jame ieško ir ar davė naudos šis tyrinėjimas?“ O jaun. moksl. bendr. E. Butėnienei pareiškus, jog po ekspedicijos Telšių rajone ji parašiusi straipsnį, nuskamba klausimas: „Ką įrodo parašytame straipsnyje“ (ten pat, l. 24). Analogiškai „priekabiai“ vertinami ir etnografų darbai. Vyr. moksl. bendr. A. Vyšniauskaitės J. Jurginis teiraujasi: „Kas naujo dabartiniame vestuvių tyrinėjime skirtingai nuo ankstesnių tyrinėtojų?“ O I. Butkevičiui konstatavus, jog 1958 m. planuoja rašyti apie kaimus ir sodybas, Instituto direktoriaus pavaduotojas prašo patikslinti: „Kuo skiriasi drg. Butkevičiaus tyrinėjimai medinių pastatų nuo kitų tos temos tyrinėtojų“ (ten pat, l. 26). Beje, atėjus pasisakymų metui, P. Kulikauskas išreiškia nuomonę, jog „koks bebūtų archeologinio paminklo tyrinėjimas, jis visada bus naudingas“. Į tai J. Jurginis reaguoja pastaba, jog „mokslas galimas tada, kai žinai ko ieškai“ (ten pat, l. 29).

 15 1963 m. vasario 8 d. Istorijos institute vykusiame partinio aktyvo, profsąjungos ir direkcijos susirinkime, svarstant 1962 m. gamybinio darbo rezultatus ir 1963 m. planus, J. Jurginis pažymi: „Instituto bendradarbiai turėtų stengtis praplėsti savo akiratį, kelti rašymo ir diskutavimo kultūrą. Pedagoginė leidykla prašo straipsnių rinkinio vidurinei mokyklai – reikėtų ta proga pasinaudoti. Jei ne visi parašyti straipsniai iš karto ir tiktų spaudai, jų rašymas būtų gera mokykla“ (ten pat, f. 16, ap. 1, b. 182, l. 5). Praeities tyrinėtojo darbo įvairiapusiškumo klausimą
J. Jurginis paliečia ir 1973 m. Istorijos instituto mažojoje mokslinėje taryboje vykusiame Feodalizmo istorijos sektoriaus darbo aptarime. „Feodalizmo istorijos sektorius, kaip atskiras padalinys, susiformavo prieš porą metų. Kai kurie bendradarbiai atsinešė tam tikrą bagažą iš anksčiau funkcionavusio laikotarpio chronologinių rėmų. Ryšium su tuo darbe jaučiamas savotiškas pereinamasis – įsijungimo į feodalizmo problematiką – etapas. Esu tos nuomonės, kad gal neverta varžyti mokslinių bendradarbių iniciatyvų, pasirenkant tyrinėjimų objektą. Darbas tik prie vienos socialinės-ekonominės formacijos problematikos trukdo vystytis tyrinėtojo sugebėjimams. Plėsti mokslininko akiratį, kelti kvalifikaciją labai padeda išėjimas iš vieno ar kito laikotarpio rėmų“ (ten pat, f. 16, ap. 1, b. 342, l. 57–58).