| Skirgailos priesaika įvykusi dar 1386 m. Jogaila padovanojęs Lenkijai tik savo tiesiogiai jam priklausomą Lietuvos dalį. Tokiu atveju reikėtų pripažinti buvusią Lietuvoje dvivaldystę – Vilniaus ir Trakų kunigaikščius. H. Visneris nepritaria J. Bardacho teiginiui, kad Lietuva buvo besąlygiškai prijungta prie Lenkijos. Lietuva, anot H. Visnerio, buvo galinga valstybė ir ją iš karto panaikinti buvo neįmanoma. Jei ir buvo Jogailos pareiškimas, suderintas su lenkų ponais dėl inkorporacijos, tai jis buvo trumpalaikis ir formalus. Bet Vytauto kovą dėl valdžios Lietuvoje autorius vadina „Lietuvos galybės žlugdymu“ (kruszenie potęgi litewskiej) Ordino ir Maskvos naudai. 1392 m. Jogaila išlikęs Lietuvos siuzerenu, o Vytautas – vasalu. Bet liko dvi valstybės 1401 m. Vytautas patvirtinęs Krėvos aktą, nors tame patvirtinime jau nėra žodžio „inkorporacija“, o tai jau reiškė žingsnį atgal nuo jos. Bet yra tame 1401 m. akte Vytauto pareiškimas, kad „Karalystės neapleis“ ir tai, kad Lietuvą jis gavo iš Jogailos rankų, o po mirties grąžins Jogailai ir jo vaikams.
H. Visneris daugiau nuveikęs Liublino unijos ir pounijinio laikotarpio XVI–XVII a. tyrimuose. H. Visneris rašo, kad Liublino unijos dokumento pareiškimas, jog sudaromas „vienas nedalomas, vienalytis kūnas, taip pat ne atskira, bet vienalytė Respublika, kuri dvi valstybes ir tautas į vieną visuomenę suliejo“, liko neįgyvendintas. Nesusidarė ne tik valstybės, bet tautos tapatybės. Lietuvių bajorų tauta išliko atskira nuo lenkų tautos, nors lietuviai pasisavino lenkų kalbą ir papročius, vis dėlto nebuvo vienos tautos pojūčio.
Liublino uniją H. Visneris vertina kaip perėjimą nuo dinastinių prie politinių tautų ryšio ir Žygimanto Augusto valia pasiekto lenkų ir lietuvių kompromiso. Dėl unijos dokumento ir Lietuvos Statuto santykio, autoriaus nuomone, Statute daug kur nutylėta Liublino unijos reikalavimai: nevardyta, kad valdovas yra tik Lenkijos karalius, nutylėtas Ukrainos atplėšimas nuo Lietuvos, patvirtinta karaliaus priesaika saugoti LDK teritoriją ir net grąžinti LDK prarastas žemes. Bet Statutas pripažino bendrą seimą ir visus įstatymus, kurie bus priimti bendrame seime.
Lietuvos istorijos žinovas ir jai rodęs nemažai simpatijų H. Lovmianskio mokinys Ježis Ochmanskis, nors ir nėra specialiai tyrinėjęs unijos istorijos, bet savo darbuose skyręs jai nemažai dėmesio. O jo studija kartu su Janina Kžyžaniakova (Krzyzaniakowa) skirta Jogailos asmeniui65. Knygoje tvirtinama, kad 1386 m. Lietuva, kaip suvereni valstybė, nustojo gyvavusi“66. Jogaila ir Lenkijos ponai Lietuvos prijungimą prie Lenkijos pripažino kaip įvykusį faktą. Bet pats terminas „applicare“ aiškinamas ne kaip įkūnijimas, o Lietuvos priėmimas Lenkijos karalystės sudėtin leno pagrindu. Taigi inkorporuota valstybė nepraranda valstybės pobūdžio, o tik patenka į leninę priklausomybę ir sustoja buvusi suvereni67. Taigi po 1386 m. Lietuvos valstybė nebuvo panaikinta ir netapo Lenkijos provincija. Bet tai buvo numatyta ateičiai. Jogailos planas buvęs įgyvendintas tik 1791 m. Vytauto kova dėl valdžios Lietuvoje vadinama jo ambicijos reikalu, kurią patenkinęs Jogaila. J. Ochmanskis manė, kad Krėvoje duoti Jogailos pažadai buvę padiktuoti lenkų ponų. Jie iškeitę personalinę uniją su Vengrija, pažadėtą uniją su Austrija į uniją su Lietuva. Tuo jie laimėję savąjį karalių, kuris gyveno |
dizainas ir programavimas giriaus