| siuose vėlyvajame antikiniame ir Vidurio bei Vakarų Europos germanų pasauliuose. Tuo metu keltai jau buvo iš esmės ištirpę Romos ir germanų erdvėje, o trakų, dakų ir frygų pasaulis taip pat pasidarė antikinio pasaulio periferine dalimi. Didysis tautų kraustymasis tapo Europos viduramžių pradžia. Jos esminis požymis buvo genčių sąjungomis paremtų ilgiau ar trumpiau gyvavusių ankstyvųjų valstybių (visų pirma – germaniškųjų) susidarymas. Germanai perėmė nemažą dalį antikos palikimo, ir, kas svarbiausia, pradėjo išpažinti krikščionybę. Bažnyčia ir valdančioji viršūnė vartojo lotynų raštą. Taip iš antikos griuvėsių, barbariškųjų germanų (išskyrus šiaurės germanus) ir netgi dalies sėsliais tapusių stepių klajoklių palikuonių ėmė kilti viduramžių Europa. Šis skirtingo išsivystymo, bet daugmaž pagal bendrą raidos modelį (krikščionybės plitimas, valstybių feodalinių santykių, valstybių formavimasis, tuo pat metu – prekybos, miestų smukimas) sudarytas ankstyvųjų viduramžių pasaulis apima erdvę nuo Britanijos salų ir Pirėnų pusiasalio iki Karpatų ir Vakarų Balkanų. Pavadinkime šia erdvę pirmuoju ankstyvųjų viduramžių Europos pasauliu.
Aukščiausio civilizacinio išsivystymo židiniu ir toliau lieka mažiausią didžiojo tautų kraustymosi poveikį patyrusi Bizantija. Iki pat XIII a. bizantiečiai buvo labiau apsišvietę už kitas Europos tautas. Bizantijos kultūra turėjo neabejotinai didelę įtaką Rytų Europai, Kaukazo regionui. Ją savo schemoje išskirsime kaip atskirą Bizantijos pasaulį.
Kas lieka už šių dviejų pasaulių ribų
1. Skandinavijoje gyvenančios šiaurės germanų gentys.
2. Tarp Baltijos jūros vakaruose ir Okos upės rytuose gyvenančios baltų gentys.
3. Į šiaurę nuo jų, šiaurės rytų Europos plotuose nuo Baltijos iki Uralo ir net už jo gyvenančios finougrų gentys.
4. Tarp baltų gyvenamųjų plotų ir Juodosios jūros – etniškai margas miškastepių ir stepių pasaulis. Veikiausiai būtent čia formuojasi slavų etnosas.
Ankstyvųjų valstybinių struktūrų genezės raidoje baltai ėjo panašiu keliu kaip ir vikingai. Tačiau chronologinį socialinių ir kultūrinių reiškinių vystymosi atotrūkį lėmė keli veiksniai. Pirmiausia baltai savo ankstyvųjų viduramžių slenksčio nepasiekė nei Vakarų ir Pietų Europos (kai barbariškosios valstybės kuriasi ant antikinių kultūrų griuvėsių), nei skandinaviškuoju keliu.
Skandinavų ėjimas iš „tamsiųjų amžių“. Didysis tautų kraustymasis smarkiau palietė pietų Skandinaviją, ypač – Daniją. V. a. čia iš esmės pasikeitė etninė situacija. Didesnė dalis genčių pasitraukė į Britaniją arba į pietus. Danai užėmė visą šią erdvę. Netekę Romos imperijos provincijų „kultūrinės donorystės“, skandinavai vystėsi iš esmės visiškai savarankiškai, be tiesioginės kitų etnosų invazijos.
Skandinavijoje dalis pietinių skandinavų genčių ekspansyviai dalyvavo didžiojo tautų kraustymosi procesuose, o pagrindinėje Skandinavijos dalyje gyvenusios gentys išvengė svetimų etnosų inspiruotų etnokultūrinių sukrėtimų, bet sugebėjo konsoliduotis tarpusavyje. Skandinavų žingsnis į vientiso šiaurės germanų etnomilitarinio klodo susidarymą siejamas su Vendelio epocha, prasidėjusia VI a. (epochos pavadinimas – pagal archeologinę vietovę). Ši epocha tapo etnokultūrinio vienijimosi, tarpusavio kontaktų intensyvėjimo, bendro pasaulėvaizdžio susidarymo Skandinavijoje laikotarpiu. Vendelio epochos fenomeno paslaptis – bendros kultūrinės erdvės didžiulėje teritorijoje nuo Šiaurės jūros iki Botnijos įlankos susidarymo greitis. Per du su puse šimtmečio visą Skandinaviją sujungia kone unifikuota kulto įrenginių, laidosenos schema, vienodas meninės dirbinių puošybos sti- |
dizainas ir programavimas giriaus