Nuo 1392 metų Vytautas valdė Lietuvą atskirai ir nepaisydamas unijos akto. Jogaila turėjęs tik Lietuvos valdovo titulą, o jos nevaldė ir nė vieno teisinio akto jai valdyti neišleido. Pats unijos aktas likęs formalus ir nesaistė Lietuvos didžiojo kunigaikščio iniciatyvos nei veiksmų. Tarp Lietuvos ir Lenkijos buvęs tik kaimyninis bendradarbiavimas ir nieko daugiau. Valstybinis aparatas, pareigūnai buvę atskiri. Lenkų pareigūnai neturėję valdžios Lietuvoje net tuo atveju, jei jie su karaliumi ir atvykdavo į Lietuvą. 1413 m. suteikta teisė Lenkijos bajorams priimti į savo šeimas lietuvių bajorus, atsiradusi iš lenkų siekimo įsigyti Lietuvoje dvarus. Nuo jų gynėsi lietuviai indigenato teise. 1387 ir 1413 m. privilegijos buvusios padiktuotos lenkų ponų ir jų interesų. Tik nuo 1434 m. privilegijos nebeliko nerealių, svetimų interesų. Beje, 1387 ir 1413 m. privilegijos katalikams bajorams buvę nukreiptos ne prieš stačiatikius, o prieš lietuvius pagonis ir siekė paspartinti katalikų tikėjimo plitimą tarp pagonių lietuvių. K. Jablonskis manė, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo Lietuvos valstybė. Ji ir XVII–XVIII a. nepraradusi savo gyvybingumo. Rusijos globa Lietuvai rėmėsi reakciniais didikais, kurie reikalavo iš Rusijos garantijų išsaugojant Lietuvos valstybinį atsilikimą ir betvarkę.

A. Šapokos pradėtą lietuvių istoriografijos požiūrį į uniją tęsė sovietiniais laikais Bronius Dundulis²³. Vytautas veikęs, anot autoriaus, ne pagal Jogailos valią, taigi jis nebuvo vasalas. Vytauto savarankiškumą liudija Vorsklos mūšis, parama husitams, 1420 m. laiškas imperatoriui ir kt. Todėl jis buvęs virš unijos, kuri jo veiksmų visai nesaistė. Vytautas mažai rūpinęsis juridiniais aktais. Autorius išryškino Vytauto karūnavimo projektą. Vytautas ne dėl savo ambicijų, o natūraliai siekęs Lietuvos karalystės. Tai būtų europiniu lygiu Lietuvos suverenumo pripažinimas. Pagaliau Lietuvos karalystė „buvo senas, atitinkąs laiko tradicijas siekimas, kilęs iš lietuvių ir dalies rusų bajorų tarpo“. Vytautas tik pasinaudojęs tuo siekimu.

B. Dundulis iš lietuvių istorikų išsamiausiai išanalizavo Liublino unijos paruošimą ir priėmimą. Jis teigė, kad 1569 m. nebuvo panaikinta Lietuvos valstybė kaip atskiras politinis vienetas – išlikusios „dvi nepriklausomos valstybės“²⁴. Šiuo požiūriu gal ir norimą paversta tikru. Tiesa, autorius pripažįsta, jog 1569 m. buvo paskelbta bendras valdovas,