Iš esmės sovietmečiu sportas šalies viduje turėjo tarnauti komunistinei ideologijai stiprinti, o užsienyje – formuoti palankų valstybės įvaizdį¹¹. Tačiau kaip politinį išteklių jį netrukus pabandė išnaudoti ir – vietiniai nacionalizmai, žinoma, darydami tai daugiausia slaptai.

Šiame kontekste Lietuvos atvejis yra gana simptomiškas, bet ir nestokojantis ambivalencijos. Pavyzdžiui, sovietai, pasitelkdami lietuvių krepšinio įdirbį, bandė įtvirtinti savo pranašumą šioje sporto šakoje ir tarptautiniu mastu. Savo ruožtu lietuviams tai leido šį veiksnį bandyti išnaudoti sau palankia linkme.

Būtina paminėti vieną svarbią detalę, kuri iš pat pradžių leido simboliškai susieti sovietinį sportą su lietuvių tautinėmis aspiracijomis. Po karo, sovietizuojant viešąjį gyvenimą, Lietuvoje ėmė veikti sąjunginių sporto draugijų padaliniai. Svarbiausia ir įtakingiausia jų buvo respublikinė „Žalgirio“ draugija, įkurta 1944 m. Maskvoje¹².

Ši sporto struktūra gavo lietuvių istorinei sąmonei itin reikšmingą ir dar naujomis emocinėmis konotacijomis pasipildžiusį pavadinimą. Istorinis Žalgirio mūšis turėjo didžiulę reikšmę visų konflikte dalyvavusių regiono šalių tolesnei istorinei savimonei ir dėl to neišvengiamai buvo interpretuojamas ir perinterpretuojamas savaip, o tai pagimdė ne vieną ligi šiol neišspręstą istoriografinį ginčą. Sovietmečiu buvo ypač pabrėžiamas trijų Smolensko pulkų dalyvavimas mūšyje, tuo norint iliustruoti „amžiną rusų ir lietuvių tautų draugystę“. Kartu šių tautų kova prieš vokiečių kilmės riterius kėlė stiprias asociacijas su sovietų pergale prieš nacizmą. „Žalgirio“ vardą, be kitų, gavo net dvi reprezentacinės ir bene daugiausia iš komandinių sporto šakų atstovų sovietmečiu pasiekusios komandos – Kauno krepšinio klubas, o vėliau ir Vilniaus futbolo klubas.

Tam tikrų galimybių nacionalizmui sporte reikštis sudarė ir kita svarbi aplinkybė. Statistikos duomenimis nesunku pagrįsti teiginį, jog lietuviai ne tik siekė suteikti savo reprezentacinėms komandoms tautinius pavadinimus, bet ir bandė jas pačias burti nacionaliniu ir lokaliniu pagrindu, įtraukdami ir vietinius kitataučius. Tai, be jų, Sovietų Sąjungoje taip pat sėkmingai pavyko padaryti nebent gruzinams ir armėnams.

Abi minėtos aplinkybės rodo, kad Lietuvoje, kitaip nei kitose SSRS respublikose, sportas sovietizacijos sąlygomis paradoksaliai įgijo geras prielaidas ne slopinti, o kaip tik padėti išlaikyti ir stiprinti tautinę savimonę.

Tačiau ar šioje įžvalgoje įmanoma atsekti sąmoningą ir kryptingą sportinį gyvenimą lėmusių valdžios atstovų strategiją? Galima kelti hipotezę, kad pastebėta tendencija iš tiesų išreiškė to meto Lietuvos komunistinių vadovų ir / ar sporto funkcionierių palankumą tokios rūšies „nacionalizmui“. Pasak fundamentalios „Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorijos“ autorių, „Lietuvos sporto vadovai sugebėjo vykdyti oficialiąją politiką, skirtą neretai vien ataskaitoms į Maskvą, ir realiąją sporto politiką, tarnavusią Lietuvos interesams“¹³. Kaipgi jiems pavykdavo išlaviruoti tarp liaudies nacionalistinių nuotaikų ir oficialiųjų Maskvos direktyvų?

Šiuo atveju pažymėtinas vienas, mūsų manymu, būdingas epizodas. Tuometinio Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos trenerio Vlado Garasto, dabar – Lietuvos krepšinio federacijos prezidento – pasakojimu, krepšininkui V. Tichonenko devintajame dešimtmetyje pareiškus no-

___

¹¹ Прозуменщиков М. Ю. За партийными кулисами великой спортивной державы// http://magazines.russ.ru/nz/2004/35/pro22.html (žiūrėta 2004 10 07).

¹² Lietuvos kūno kultūros ir sporto istorija..., p. 112.

¹³ Ten pat, p. 144.