| bendrovė“), „Ostschuhgesellschaft“ („Rytų avalynės bendrovė“), „Tabakindustrie Gesellschaft Ostland“ („Ostlando tabako pramonės bendrovė“) ir daug kitų per savo skyrius Lietuvoje. Šios bendrovės pasiglemžė okupuotoje Lietuvoje visas stambesnes sovietų valdžios nacionalizuotas metalo apdirbimo ir mašinų gamybos, lengvosios, popieriaus ir medžio, odų ir avalynės, maisto produktų, chemijos ir kitų pramonės šakų įmones3. Po karo šios valstybinės monopolinės bendrovės turėjo būti okupantų privatizuotos. Monopolinės bendrovės dirbo vadovaudamosi centrinių Reicho įstaigų nurodymais. Vykdydamos Reicho iškeltus uždavinius jos privalėjo glaudžiai bendradarbiauti su vietinėmis vokiečių komisarų įstaigomis. Prieštaravimus, iškilusius tarp monopolinių bendrovių ir vokiečių civilinės valdžios, privalėjo spręsti centrinės įstaigos, o ypač svarbiais atvejais – Reicho maršalas H. Göringas4.
Vokiečių bendrovių užgrobtos įmonės buvo laikomos Reicho nuosavybe, karo grobiu. Joms valdyti buvo įsteigta speciali įstaiga generalkomisariate Kaune – Patikėtinių valdyba (Treuhandverwaltung), kuri paskyrė tų įmonių valdytojus ir patikėtinius. Pastaraisiais buvo skiriami beveik tik išimtinai vokiečiai. Paskirti įmonių patikėtiniai buvo tiesioginiai Reicho vyriausybės, vokiečių bendrovių ir vietinės vokiečių okupantų valdžios nurodymų vykdytojai naudojant įmones Reicho tikslams įgyvendinti, likviduojant tam netinkančias įmones. Tuo tarpu vietinė įmonių administracija ir inžinerijos bei technikos personalas turėjo besąlygiškai vykdyti patikėtinių nurodymus neturėdami įmonėse jokio savarankiškumo ir įtakos jų reikalams5.
Visas Lietuvos pramonės įmones perimti betarpiškai valdyti okupantai nepajėgė, nes tam visų pirma būtų reikėję nemažai patyrusių vokiečių specialistų. Antra, okupantų manymu, tai nebuvo tikslinga ir dėl tos priežasties, kad nemaža dalis krašto pramonės įmonių buvo smulkios ir, vadinasi, mažiau reikšmingos tiek paties Reicho, tiek karo poreikiams tenkinti. Antai pačių okupantų statistikos duomenimis, 1942 m. gruodžio 31 d. Lietuvos pramonės įmonės pagal darbuotojų skaičių buvo pasiskirsčiusios taip: iki 19 darbuotojų – 453 (54,8 proc.), nuo 20 iki 49 darbuotojų – 210 (25,4 proc.), nuo 50 iki 99 darbuotojų – 86 (10,4 proc.), nuo 100 iki 499 darbuotojų – 73 (8,8 proc.), per 500 darbuotojų – 5 (0,6 proc.) įmonių6. Vadovaudamiesi anksčiau nurodytais motyvais, taip pat siekdami sustiprinti savo socialinę atramą krašte okupantai nuo 1942 m. pradžios ėmė naikinti sovietų valdžios įkurtus valstybinius trestus, pramonės kombinatus, o į juos sovietų prievarta įjungtas smulkias pramonės įmones (iki 20 darbuotojų) reprivatizuoti. Įmonės buvo grąžinamos tik tiems „prašytojams“, kurie „asmeniniu“ ir profesiniu atžvilgiu atitiko okupantų keliamus reikalavimus būsimiems įmonių vadovams. Kaip „asmeninis“ prašytojų tinkamumas buvo suprantamas jų lojalumas okupantams; tai nustatydavo apygardos komisaras pagal policijos išduotus „ištikimybės liudijimus“7. Iki 1943 m. rudens iš viso buvo reprivatizuotos 184 smulkios pramonės įmonės8. Beje, toliau veikti buvo leista tik toms įmonėms, kurios galėjo tarnauti okupantų „viešam reikalui“, t. y. kurias buvo galima panaudoti fronto ir Reicho aprūpinimo reikalams.
Smulkiosios pramonės įmonių suprivatinimą vykdė speciali įstaiga – Įgaliotinis Lietuvos smulkiajai pramonei. Tarp suprivatintų įmonių daugiausia
________________________
3 Grėska J. Respublikos pramonės..., p. 6.
4 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 316–317.
5 Grėska J. Respublikos pramonės..., p. 6–7.
6 Statistische Berichte für das Ostland. Riga, 1943, Nr. 1/4, p. 112–113.
7 Grėska J. Respublikos pramonės..., p. 4.
8 Lietuvos Ūkio Rūmų biuletenis. Kaunas, 1943, Nr. 2–3, p. 13. |
dizainas ir programavimas giriaus