| ir t. t.“40 Straipsnių apie įkeistus žmones (valstiečius) atsirado vėlesnėje išplėstinėje Pirmojo Lietuvos Statuto redakcijoje. Bet LM knygose dar iki Statuto priėmimo gausu valstiečių įkeitimo aktų. Vienu atveju jie yra tik sudėtinė įkeičiamo dvaro dalis41, kitu – tampa „savarankišku“ įkaito objektu42. Tačiau abiem atvejais įkaito laikytojui buvo perduodama (įkeičiama) teisė į valstiečių prievoles, o šitos teisės pažeidimai dažniausiai baigdavosi teismo bylomis43. Maža to – buvo reikalaujama atlyginti įkaito laikytojui jo patirtus nuostolius dėl neatliktos tarnybos44.
Taigi XV a. pab.–XVI a. I trečdalio šaltiniai iš esmės patvirtina mūsų anksčiau pateiktą įkaito apibrėžimą.
Kalbant apie įkaito teisės subjektą reikia patikslinti ankstesnių tyrinėtojų nuomones. M. Vladimirskis-Budanovas ir J. Adamusas linkę manyti, kad kreditoriai-įkaito laikytojai dažniausiai buvo miestiečiai, o tarp jų svarbiausia vieta atitektų žydams45. Neneigiant šio fakto46, reikėtų daugiau tikslumo: miestiečiai (tarp jų ir žydai) skolindavo palyginti nedideles pinigų sumas, taigi ir jiems įkeičiamas turtas nebuvo labai stambus. Didesnių finansinių galimybių turėjo ir stambesniais įkeitimais naudojosi nedidelė kreditorių žydų dalis. Tarp jų mūsų aptariamu laikotarpiu reikšmingiausia vieta atitenka broliams Jezofovičiams47. Be to, kalbant apie žydų dalyvavimą LDK ūkiniame gyvenime, reikia nepamiršti to fakto, kad palankios sąlygos tokiai jų veiklai susiklostė tik po 1503 m., kai didysis kunigaikštis Aleksandras leido žydams grįžti į LDK. Yra dokumentų, bylojančių ir apie tai, kad miesto gyventojai ne tik skolindavo, bet ir patys įkeisdavo turtą48.
Nekyla abejonių dėl feodalų ir didžiojo kunigaikščio dalyvavimo įkaito operacijose ir ypač stambiųjų žemvaldžių vaidmens šiame procese49. Jie įkaito sandoriuose buvo ir įkeičiamo turto savininkai, ir laikini jo valdytojai (išskyrus didįjį kunigaikštį, kuris vis dėlto buvo tik įkaito davėjas). Tačiau kartais toks laikinas valdymas užsitęsdavo – įkaitas pereidavo ir į
__________________________________________________
40 Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 340. Šį autorių teiginį puikiai iliustruoja aktai: АЛРГ, с. 164–165, № 145 (1518 m.); LM. 11 Įrašų, p. 86, Nr. 72 (1519 m.) ir kt.
41 „<…> в тых п(е)н(е)зех дал <…> двор <…> з людми служебными и тяглыми, <…> и з озеры, и зъ реками <…>“ (LM. 8 UžK, p. 231, Nr. 279 – 1507 m.); „<…> в тыхъ пенязех заставили <…> двор <…> со въсими людми <…> и с корчомъными пенязми, и зъ ставы <…>“ (LM. 11 Įrašų, p. 60, Nr. 27 – 1518 m.) ir kt.
42 „<…> пять чоловековъ <…> заставилъ былъ <…> въ полъчетвертадцати копахъ грошей <…>“ (РИБ, т. 20, стб. 545, № 14 – 1507 m.) „<…> заставилъ <…> человека своего <…>“ (Ten pat, stulp. 6, Nr. 5 – 1510 m.); „<…> заставилъ человека своего <…> cъ суполною службою <…>“ (Ten pat, stulp. 167, Nr. 127–1514 m.) ir kt.
43 Įkaito laikytojų suinteresuotumas valstiečių prievolėmis labai aiškiai atsispindi ir bylose: „<…> клячу <…> пограбилъ былъ, <…> а службы не было <…>“ (Ten pat, stulp. 6, Nr. 5 – 1510 m.); „<…> онъ того человека своего отнялъ, а тыхъ трехъ копъ не отдавши <…>, а мне службы съ него нетъ <…>“ (Ten pat, stulp. 167, Nr. 127 – 1514 m.) ir t. t.
44 Ten pat, stulp. 54–55, Nr. 50 (1510 m.); stulp. 167–168, Nr. 127 (1514 m.); stulp. 1207–1208, Nr. 6 (1518 m.); Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga, Vilnius, 1995 (toliau – LM. 6 TBK), p. 55, Nr. 47 [1528 m.] ir kt.
45 М. Ф. Владимирский-Буданов. Заставное владение, с. 20, 26; J. Adamus. Zastaw, s. 20–21.
46 АЛМ, т. I, вып. 1, с. 15–16, 22–23, № 22, 45 (1486 m.); вып. 2, с. 183–184, № 753 (1506 m.); Lietuvos Metrika (1427–1506). Knyga Nr. 5. Užrašymų knyga 5. Vilnius, 1993 (toliau – LM. 5 UžK), p. 279–281, Nr. 164 (1506 m.); PИБ, т. 20, стб. 4–6, № 4 (1510 m.); LM. 6 TBK, p. 67–68, Nr. 73 [1529 m.].
47 Žr.: J. Šiaučiūnaitė. Michelis Jezofovičius – žymus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės verslininkas (XV a. pabaiga–XVI a. pirmasis trečdalis) // Lietuvos Metrikos studijos. Vilnius, 1998. P. 100, 106–109, 115–116.
48 АЛМ, т. I, вып. 2, с. 68, № 557 (1500 m.).
49 Apie tai žr.: С. Лазутка, Л. Ульвидайте. Правовые нормы залога, c. 64–65; Pirmasis Lietuvos Statutas (1529 m.), p. 341. |
dizainas ir programavimas giriaus