VI. Kultūros epochų problema

Pagal kultūros epochas (antika, viduramžiai, Renesansas, barokas, klasicizmas, švietimas, sentimentalizmas, romantizmas, pozityvizmas, modernizmas, postmodernizmas) įprasta periodizuoti didžiųjų Europos tautų litera­tūros istoriją. Iš lietuvių literatūros istorikų iki šiol gal tik vienas Kuzmickis savo penkiatomiame vadovėlyje "Lie­tuvių literatūra", aptardamas XIX a. lietuvių literatūrą (III vadovėlio dalyje), bandė ją suskirstyti į 1) sentimenta­liąją ir didaktinę ir 2) į romantinę literatūrą. Tačiau vargu ar suskirstymas buvęs sėkmingas: sentimentaliosios ir didaktinės literatūros skyriuje čia atsidūrė, pavyzdžiui, T. Čackis, J. Onacevičius, Ks. Bogušas, I. Danilavičius, L. Rėza, T. Narbutas, S. Daukantas, o romantinės literatūros skyriuje - A. Mickevičius, J. I. Kraševskis, A. Bara­nauskas, A. Vienažindys. Giminingi autoriai pateko į skirtingus skyrius, be to, buvo labai supainiota proceso chro­nologija. Šiuo metu naujų tyrinėtojų (A. Jovaišo, D. Kuolio, A. Tereškino) dėka ima ryškėti kultūros epochų kon­tūrai senojoje lietuvių literatūroje: viduramžiai, Renesansas, barokas, klasicizmas. Tačiau, peržengę XIX a. slenkstį, patenkame į keblią situaciją: XIX a. lietuvių literatūroje nerasime aiškesnių ribų tarp klasicizmo, senti­mentalizmo, preromantizmo bei romantizmo, pozityvizmo bei realizmo - šių literatūros krypčių bruožai čia glau­džiai susipynę (dažnai to paties rašytojo kūryboje), juos vienija tiktai švietėjiškos ir patriotinės idėjos. Bandymas visą XIX amžių Lietuvoje traktuoti kaip Švietimo amžių, o romantizmo pradžia laikyti ansktyvąją Vinco Krėvės kūrybą (taip daro savo darbuose A. Radzevičius), atrodo, yra nepamatuotas ir nesėkmingas. Taigi, skirstydami lie­tuvių literatūrą pagal kultūros epochas, vėl prarandame vieningą periodizacijos principą.

VII. Šakų suvienijimo problema