Lietuviu English
Jūs esate: PagrindinisŽurnalasArchyvai1 Tomas
Meniu
Žurnalas
  Archyvai
  0 Tomas
  1 Tomas
  2 Tomas
  3 Tomas
  4 Tomas
  5 Tomas
  6 Tomas
  7 Tomas
  8 Tomas
  9 Tomas
  10 Tomas
  11 Tomas
  12 Tomas
  13 Tomas
  14 Tomas
  15 Tomas
  16 Tomas
  17 Tomas
  18 Tomas
  19 Tomas
  20 Tomas
  Redakcija
  Atmena
Specialieji leidiniai
Internetinė žurnalo versija
Kontaktai ir nuorodos
Draugai
Tinklapį kūrė
č4
Girius MERKYS
 
  Archyvai (1 Tomas)  
   
 
ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 1
vykus 1920 m. pakartotinai įvykdyti ginkluotą sukilimą Lietuvoje, buvo pereita prie ilgalaikio darbo masėse, partijos ryšių su jomis stiprinimo, taktikos rengimo socialistinei revoliucijai ateityje.

Kominterno 1929 m. antrajame kongrese priimtose tezėse nacionaliniu ir kolonijų klausimu buvo reikalauta, kad kompartijos savo agitacijoje ir propagandoje turi "demaskuoti nuolatinius tautų teisių lygybių ir tautinių mažumų teisių garantijų laužymus "demokratinėse" kapitalistų valstybėse..."9. Vardan tikrojo, proletarinio internacionalizmo komunistų partijos privalėjo pajungti proletariato kovos vienoje valstybėje interesus kovai pasauliniu mąstu, netgi sudedant didžiausias tautos aukas10. Suprantama, jog LKP, nepakeisdama savo statuso RKP(b) atžvilgiu ir nenutraukdama su ja ryšių, nors 1921 m. ir tapo atskira Kominterno sekcija, tačiau savarankiška netapo, turėjo vadovautis šiomis nuostatomis. Tačiau absoliučiai ignoruoti tautinių momentų Lietuvoje ji negalėjo.

Tautinių mažumų problema Lietuvos vidaus politiniame gyvenime iš pat pradžių buvo svarbi. 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje tautines mažumas sudarė: žydai - 7.6% visų gyventojų, lenkai — 3—2%, rusai - 2.5%, vokiečiai - 1.4%, latviai - 0.7%, baltarusiai - 0.2%11. Ypač mišrūs tautiniu atžvilgiu buvo šalies miestai ir jų proletariatas, kuris, kaip žinoma, marksizmo teorijoje buvo laikomas pagrindiniu socialiniu veiksniu komunistų strateginiams uždaviniams įgyvendinti. 1923 m. respublikos pramonės proletariato tautinė sudėtis buvo tokia: lietuvių - 68.4%, žydų - 17.4%, rusų - 3.8%, vokiečių - 3.9% ... 12

Tad kokios gi LKP taktinės, organizacinės priemonės atsižvelgiant į tautines mažumas buvo panaudotos, siekiant valdyti šį svarbų nacionalinį faktorių revoliucinėje kovoje prieš buržuaziją? Ir ar tos priemonės galėjo būti sėkmingos?

Vienas iš gausiausių, politiškai aktyviausių tuo metu buvo žydų tautinės mažumos proletariatas ir jam artimi smulkiaburžuaziniai sluoksniai. Jų revoliucingumas turėjo gilias socialines šaknis bei tradicijas, o gana gausios, įvairaus pobūdžio jų organizacijos sudarė palankias sąlygas legaliai vesti komunistinį darbą. Tad kiek plačiau ir aptarsime LKP veikimą būtent tarp žydų darbo masių, už įtaką kuriose ko-

39

‹‹ Rodyti atgal
puslapių
Rodyti toliau ››

 
   
   
2005 - 2006 © c4 dizainas ir programavimas giriaus