Kad ir kokie būtų naujosios kultūrinės istorijos santykiai su postmodernistine teorija, jos iškilimas tereiškia tolesnį šiuolaikinės istoriografijos krypčių ir srovių įvairovės didėjimą. Kaip nurodo vienas žymiausių šiuolaikinių Vokietijos socialinių istorikų Jürgenas Kocka⁸⁷, šiuolaikinė istoriografija panaši į daugiabutį namą, kuriame pakanka vietos pačių įvairiausių interesų ir polinkių gyventojams. Atskirų „butų“ gyventojai tęsia savo įprastus darbus, tačiau ten netrūksta ir naujovių. Socialinėje (makro)istorijoje pereinama nuo nacionalinės istorijos prie komparatyvistinės ir regioninės perspektyvos⁸⁸. Šias permainas skatina ir atspindi ir lyginamųjų tyrimų metodologijos pažanga⁸⁹.

Svarbiausias veiksnys, lėmęs naujosios kultūrinės istorijos „sėkmę“, buvo jos sugebėjimas atsiliepti į pirmoje straipsnio dalyje aptartus socialinės-kultūrinės aplinkos „poreikius“, jos šedevrų patrauklumas platesnei skaitančiajai publikai. Galbūt ir Lietuvos istorikai originaliais kultūrinės istorijos darbais spės sueuropinti nacionalinės istoriografijos landšaftą dar iki kol išgirsime apie naują istoriografinės konjunktūros Vakaruose vingį.

Old History of Culture and New Cultural History

Zenonas Norkus

Summary

The article compares two epochs in the history of the Western cultural history writing, with main attention paid to their theoretical assumptions: that of the late 19th – early 20th century (called in the article „old history of culture“) and that of the late 20th – early 21th century (known as „new cultural history“). Both of them emerged as challengers: the old history of culture was conceived as the alternative to the once dominant political history, and the new cultural history challenged the social history that dominated in the Western history writing since 1960s. However, the theoretical sources of their respective concepts of

___

87 Žr.: Kocka J. Das Haus der Geschichte hat viele Zimmer: Über tastende Versuche der Nachkriegszeit, Pionierleistungen und zukunftsweisende Neugründungen: Thesen zur Geschichtswissenschaft // Frankfurter Rundschau. 20. Juni 1989, S. 9.

88 Žr.: Haupt H.-G., Kocka J. (Hrsg.) Geschichte und Vergleich: Ansätze und Ergebnisse international vergleichender Geschichtsschreibung. Frankfurt am Main, 1996; Frederickson G. The Comparative Imagination: On the History of Racism, Nationalism, and Social Movements. Berkeley: Un-ty of California Press, 1997; Kaelble H. Der historische Vergleich: Eine Einführung zum 19. und 20. Jahrhundert. Frankfurt am Main: Campus, 1998. Lyginamuoju metodu gali naudotis ir kultūrinė ar kultūralistinė istorija. Pavyzdžiu gali būti sulaukusi plataus atgarsio Richardo Biernacki’o knyga (žr. 49-ą išnašą) „The Fabrication of Labor: Germany and Britain, 1640–1914“.

89 Žr.: Ragin Ch. C. The Comparative Method: Moving Beyond Qualitative and Quantitative Strategies. Berkeley: University of California Press, 1989; Tilly Ch. Big Structures, Large Processes, Huge Comparisons. New York: Russell Sage Foundation, 1984; Ragin Ch. C., Becker H. S. (Eds.). What is a Case? Exploring the Foundations of Social Inquiry. Cambridge: Cambridge UP, 1992. Žr. taip pat: Forum: Comparative Historiography: Problems and Perspectives // History and Theory. 1999, vol. 38, no 1, p. 25–99.