Astravos sutarties esmė — atskiros valdovo institucijos atkūrimas. Jos išraiška — be galo ryškus kompromisas. Nominaliai Jogailos tėvoninių teisių į Lietuvą prioritetas buvo išsaugotas, ir tai buvo suderinta su Lenkijos siuzerenitetu. Taigi vietinio Lietuvos dinasto prerogatyvos buvo apribotos, jų įtvirtinimo bei išplėtimo procesas iki pat Lucko suvažiavimo vyko dinastiniuose rėmuose. Tiesa, Vilniaus — Radomo ir Horodlės sutartys numato valdovų išrinkimą abiejose valstybėse ir kiekvieno partnerio bajorijos dalyvavimą šiuos valdovus renkant. Tai, žinoma, tarnauja lenkų bajorijos interesams, tačiau tokią teisę įgauna ir Lietuvos bajorija, o ši atsvara jau reiškia ar turi reikšti jos interesus. Šiuo atveju ir vietinio dinasto, ir visuomenės interesai sutapo. Tai iš abiejų pusių skatino luominės struktūros kūrimąsi. Tai pastebėjo tiek Lenkijos politikai, tiek Jogaila, tiek Vytautas, ir kiekvienas jų stengėsi jį panaudoti savaip. Ši situacija gal geriausiai apibūdina Lietuvos valstybės ir jos visuomenės padėtį Europos rytinės dalies regione, į kurį ji pateko po Krėvos sutarties ir šalies krikšto. Lietuva kentėjo dėl savo atsilikimo, bet kartu ši padėtis skatino elito luominės struktūros kūrimąsi.

Tokiomis aplinkybėmis Vytautas Lietuvoje atėjo į valdžią. Nepalankios aplinkybės reiškėsi trim pavojais: Vokiečių ordino, Lenkijos ir vidaus destrukcijos. Visa tai buvo persipynę asmeninėmis Vytauto ir Skrigailos sąskaitomis bei Jogailos tėvoniniais interesais. Tokia padėtis kėlė Vytautui dvi ryškiausias politinės karjeros alternatyvas: arba, atgavus Trakų tėvoniją, pasinaudoti susikūrusios Lenkijos politinės sistemos galimybėmis ir siekti kuo aukštesnės padėties, arba, toliau reiškiant Lietuvos visuomenės interesus, plėtoti ir ginti Lietuvos valstybingumą, Vytautas pasirinko antrąjį kelią, tačiau neišleido iš akių ir pirmojo, aiškiai suvokdamas jį kaip paramą antrajam.

Toks Vytauto pasirinkimas turėjo lemiamos reikšmės Lietuvos istorijai: genialus politikas ėmė vadovauti jos visuomenei, įžengus į Europos rytinio arealo politinę sistemą. Šis politikas suvokė, jog jo karjerai perspektyviausias yra būtent Lietuvos valstybingumo kelias, kitaip sakant, suvokė jo perspektyvumą.

Vytauto politiką reikia vertinti visą chronologiškai, tuomet išryškėja jo tikslų tarpusavio santykis. Aukščiausias tikslas — Lietuvos karalystės, kaip atskiro dinastinio centro, sukūlimas. Ypač pabrėžtinas dinastinis akstinas, dažnai užgožiamas formalaus karūnos faktoriaus. Dinastinio centro tikslą parodo tiek bažnytinės provincijos, tiek Bažnyčių unijos siekimai, tiek įpiršta Vytauto kreatūra. Ateityje Lietuvą turėjo