| – raitą ryšininką). Pačiame mieste šauliai turėjo, veikdami konspiratyviai, susigrupuoti ir pasiruošti įvykdyti šį uždavinį: a) vokiečių terorizavimas vietoje (mieste), b) puolimas apylinkėje, c) ginklų sandėlio užėmimas Gubernijoje, d) ginklų ir turto užgrobimas, e) geležinkelių į Mažeikius, Joniškį ir Radviliškį atkirtimas.9 Per Šiaulių operaciją CV davė nurodymus kiekvienam šaulių skyriui. Mažeikių skyriui buvo įsakyta atkirsti geležinkelį nuo Gardino į Šaulius ir iš Radviliškio į Mintaują, palaikyti ryšį su Telšiais, Popelenuose įsteigti šaulių būrį ir saugoti kolčiakininkų judėjimą.10 Būtent Mažeikių skyriaus būriai turėjo stengtis, kad priešas negautų pastiprinimo. Po sėkmingos Šiaulių operacijos LŠS (Laikinasis šaulių štabas) nenutraukė veiklos, o turėjo vykdyti kitą, ne mažiau svarbią užduotį. Raseinių skyr. ir aplinkinių skyrių šauliams reikėjo laiduoti bermontininkų atsitraukimą iš Lietuvos. Jis buvo gana skausmingas. Bermontininkai grobė gyventojų turtą, mušė ir šaudė žmones, nesilaikė jokių tarptautinių susitarimų.
Raseinių skyriaus valdybai buvo įsakyta saugoti kairįjį kariuomenės sparną nuo Šidlavos pusės į dešiniąją Dubysos pusę, atkirsti geležinkelį nuo Tauragės į Radviliškį, saugoti tiltą per Dubysą ir prireikus jį susprogdinti arba sudeginti, atkirsti vieškelį iš Tauragės į Šiaulius, Raseiniams palaikyti ryšį su Zalpių būriu, kuo labiau spausti kolčakininkus į dešinįjį sparną, siųsti žvalgus agitatorius į jų užimtas vietoves, organizuoti būrius ir ardyti jų darbą iš vidaus.11 Visi šaulių būriai turėjo dirbti kontaktuodami su artimiausiais kariuomenės vadais. Kretingos skyrius privalėjo organizuoti ginkluotus būrius, ardyti tiltus ir geležinkelį. Taip pat šauliai privalėjo puldinėti kolčiakininkus, plaukiančius iš Klaipėdos, ardyti kelią ir jo tiltus iš Kretingos į Telšius, rinkti ir perduoti žinias apie karių skaičių bei ginklus. Be to, privalėjo palaikyti ryšius su Telšiais ir, jei galima, su Taurage. Tauragės skyrius turėjo suorganizuoti šaulių būrius Skaudvilėje ir Kražiuose. Kadangi ginklų pakankamai nebuvo, šaulių būriai turėjo dalytis ginklais su naujai besikuriančiais būriais. Tokį nurodymą gavo ir Tauragės skyrius. Jiems reikėjo „suteikti karišką jėgą Žalpių būriui ir palaikyti artimus ryšius.“12
Šaulių būriai buvo išsidėstę pagal fronto liniją ir taip pat veikė užfrontėje, todėl buvo labai svarbu turėti gerus ryšius tarp būrių. Tai pabrėžiama kiekviename Centro valdybos įsakyme. Raseinių ir Jurbarko operacijų vykdymui buvo pasiųstas karininkas Juozas Rymeikis (kitur Rimeikis). Jis buvo priskirtas prie LŠS CV ir prašė organizuoti pašto susisiekimą tarp Raseinių ir Šilinės.13 1919 m. gruodžio 30 d. įsakymu pranešama, kad vokiai (aut. pastaba: vokiečiai) užėmė Raseinius ir Betygalą, todėl reikia pulti ir visais būdais terorizuoti priešą. Pačiuose Raseiniuose slaptu teroru galabinti.“14
Sustabdžius kariuomenės puolimą, oficialiai nebuvo galima kovoti su bermontininkais, todėl Šaulių sąjungos CV paskelbė įsakymą, kuriame nurodoma: „Reikia nusiduoti, kad šauliai neorganizuota jėga, o kad tai veikia vietos gyventojai patys susibūrę. Pulti mažas priešo grupes. Darant panašias operacijas prisilaikyti įstatymo, būtent, abipus geležinkelio 10 km neliesti priešo, kad klausyti valdžios įsakymų. Suteikti galimybę Eberhardo kariuomenei trauktis iš Lietuvos.“15 Nors buvo įsakyta neliesti besitraukiančių priešų, šauliai ir partizanai aktyviai puldinėjo bermontininkus, |
dizainas ir programavimas giriaus