niekas nebežino ir nebesijaudina, koks tos piramidės projektas, ar apskritai jų plytelės šiai piramidei tiks.

Tokią istoriografiją kritikavo Henri Berras²⁸, pavadinęs ją įvykių ar naratyvine istoriografija, nuo jos atsiri­bojo ir „Annalų" kūrėjas M. Blochas, pavadindamas ją "pozityvizmu"²⁹ (be abejonės, dėl pastarosios pozityvizmo interpretacijos kilo daug painiavos, nes sumetė "inventorintojus" į krūvą su dėsnių ieškotojais - Zenonas Norkus, norėdamas tai išspręsti, bet kartu laikytis tradicijos, skiria „vidinį" pozityvizmą ir išorinio pozityvizmo paveiktą, sociologizuojančią istoriografiją). "Annalai" - istorizmo įveikos mokykla. Iš kokių pozicijų kritikuoja "inventorini­mą" Zenonas Ivinskis? Iš pirmo žvilgsnio - taip pat iš istorizmo įveikos pozicijų. Jis gana ryžtingai, neatsisakyda­mas istoriškosios objektyvumo idėjos³⁰ teigia istorijos aktualumo problemą: "Istorija turi būti labiau suaktualinta. Praeitis turi būti sujungta (išryškinta Z. I.) su dabartimi, ypač Lietuvos istorijoje tas gyvas ryšys tarp jųdviejų labai akivaizdžiai matomas"³¹. Nuo aktualumo idėjos pereita netgi prie istoriografijos socialinio, politinio ir kultūrinio sąlygotumo idėjos. Z. Ivinskis rašė: "Istorikas yra ne tik atitinkamos socialinės grupės narys, ateinąs į mokslą su tam tikrais prietarais, kurie ir geriausiom pastangom neleidžia būti absoliučiai objektyviam, bet jis yra taip pat sa­vo laiko vaikas ir tam tikros pasaulėžiūros atstovas. Štai visi veiksniai, kurie sudaro tam tikras prielaidas, pastojančias kelią į absoliučią tiesą. Kintant, evoliucionuojant gyvenimo formoms, kinta dažnai ir pažiūros į praėjusius lai­kus. Dažnai toji istorija yra suaktualinama, sujungiama su gyvenamuoju momentu"³².

Tačiau juk istoriografijos aktualumo (kaip ir istorijos perrašinėjimo) teigimas automatiškai nerodo istorizmo jvei­kos. Svarbu, kokia problema tokiu būdu "gaunama". Zenonas Ivinskis "gavo" visų pirma Lietuvos valstybingumo idėjos sklaidos problemą. Spręsdamas ją, Z. Ivinskis labai daug rašė apie Mindaugą ir jo karūnaciją, lemtingus mūšius: Saulę, Durbę, Žalgirį, - Krėvos sutartį ir Lietuvos krikštą, Vytautą ir Jogailą, Liublino uniją ir netgi 1918 m. vasario 16 d. Buvo suformuluota istoriškosios įvykių istorijos koncepcija (Lietuvos istoriografijoje žinoma A. L. Schläzerio ir J. Lelewelio), tačiau šį įvykių lemtingumą pasveriant XX a. I pusės „lietuviško" vertinimo as­pektų. Taigi Z. Ivinskio lemtingų įvykių koncepcijos ištakų reikia ieškoti ankstyvajame istorizme. Bet netgi tokia metodologija nepraranda aktualumo ir šiandien - turime tekstų, registruojančių smulkiausius įvykius. O suskai­čiuokime straipsnius, skirtus, pavyzdžiui, Oršos, Ulos ar Salaspilio mūšiams, 1655 m. rusų invazijai, 1700 m. Valki­ninkų kautynėms, 1717 m. "Nebyliajam seimui", 1791 m. Gegužės 3-iosios Konstitucijai?