Merkelio Šemetos dukters Kristinos vardas pakankamai dažnas įvairiuose dokumentuose nuo 1570 m.¹³⁰ Yra žinoma, jog ji buvo ištekėjusi už valdovo maršalkos bei Šiauduvos tijūno Vaitiekaus Jurgaičio Bilevičiaus¹³¹. Jie susilaukė keturių vaikų: Jono, Samuelio, Onos ir Kristinos.

___

125 1585 m. balandžio 21 d. (ОДВЦА, т. 1, с. 159, № 135) – 1603 m. rugpjūčio 8 d. (žr.: VUB RS, f. 7 – ŽPTK, nr. 1/14453, l. 245, 246, 255–261v.). K. Jablonskio manymu, šias pareigas jis jau ėjo nuo 1585 m. liepos 6 d. iki 1605 m. birželio 17 d. žr.: LMAB RS, f. 256, nr. 995. Plg. Kojałowicz W. Herbarz, s. 129; Niesiecki K. Herbarz, s. 618, 619.

126 Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo sprendimai // V. Raudeliūnas, A. Baliulis. Vilnius, 1988, p. 143.

127 Nei kada, nei dėl ko jį lietuvių bajorai siuntė pas karalių, autorius nepaaiškina (žr.: Niesiecki K. Herbarz, s. 618, 619).

128 Minima nuo 1594 m. gruodžio 11 d. iki 1598 m. vasario 6 d., kai sudarė testamentą (ОДВЦА, т. 4, с. 15, № 121; с. 317, № 207).

129 Pietkiewicz K. Kieżgajłowie, IV genealoginė lentelė. Duktė Kristina jau 1595 m. buvo ištekėjusi už Jono Daumanto Siesickio (ОДВЦА, т. 4, с. 31, № 241). 1603 m. tėvas paskyrė valdų sūnums: Jaunodavą užrašė Vaclovui, Verpėnus – Stanislovui. Tuo metu Verpėnai buvo įkeisti Petro Fursos našlei Elžbietai Orvydaitei. Įdomu, kad 1607 m. pradžioje ji buvo ištekėjusi už Stanislovo Šemetos. VUB RS, f. 7 – ŽPTK, nr. 1/14453, l. 245, 246, 255, 345. Jei tikėtume Šemetų „Reliacijos“ autoriaus Mikalojaus Kazimiero Šemetos pateikta savo kilmės versija, šį poetą tektų kildinti būtent iš Jono Merkelaičio sūnų, kurių motina buvo kunigaikštytė Magdalena Zbaražskaitė, o prosenelė – Ona Kęsgailaitė.

130 Ten pat, p. 52. Žr. šio darbo 115 ir 124 išn. 1595 m. gruodžio 22 d. jau sudarė testamentą (ОДВЦА, т. 1, с. 24, № 401).

131 Istorijos archyvas. XVI amžiaus Lietuvos inventoriai / Parengė K. Jablonskis. Kaunas, 1934 (toliau – IA), p. 311. Plačiau apie Bilevičius žr.: Saviščevas E. Bilevičiai, p. 3–22.

Baigiamosios pastabos

Svarbiausios šio darbo išvados atsispindi pateiktose genealoginėse lentelėse. Tačiau šį glaustą „sausų“ faktų dėstymą norisi praplėsti keliais pastebėjimais, leidžiančiais susidaryti bendrą Šemetų giminės padėties XV–XVI a. LDK visuomenėje vaizdą. Sąlyginai jį galime išskleisti trimis pagrindinėmis kryptimis: Šemetų giminės veiklos geografinio arealo nustatymas; giminės socialinė padėtis bajoriškojoje LDK visuomenėje; Šemetos ir Reformacija. Tiesa, visi šie aspektai negali būti atskirti vienas nuo kito. Iš esmės juos verta sieti į nedalomą visumą.

Šemetų viešosios veiklos scenų kaitos ritmus diktavo natūrali giminės ir jos žemėvaldos plėtra bei jos atstovų giminystės ryšiai. XV a. šaltiniai rodo, jog giminė buvo kilusi iš Lydos apylinkėse esančių Voverio ir Ditvos vietovių. Ši giminė dar nebuvo nutolusi nuo galingiausių savo giminaičių – Galigino šeimos giminės lizdo. XV a. pirmojoje pusėje dėl Lietuvos valdovų suteikčių Nemeikaičiai įsikūrė tuo metu sparčiai kolonizuojamame Volkovysko paviete. Nors dar XVI a. pradžioje pastebime, kad Šemetaičiai nebuvo visiškai praradę ryšio su didžiąja dalimi giminės, likusios reziduoti Voverio ir Ditvos apylinkėse.

Dalis Šemetos vyresniojo sūnaus Jono palikuonių Volkovysko paviete virto smulkiais žemvaldžiais. Kita dalis, neprarasdama Volkovysko apylinkėse buvusių valdų, įgijo žemėvaldos ir kituose LDK regionuose. Jaunesniojo Šemetos sūnaus Mikalojaus padėtį aiškiai sustiprino iš motinos paveldėtos Kantauto valdos. Prie šios giminės šakos iškilimo ir įsitvirtinimo Žemaitijoje prisidėjo ir Mikalojaus Šemetaičio sūnaus Stanislovo sėkmingos vedybos su Ona Kęsgailaite bei kito jo sūnaus Jono dukters santuoka su Jeronimu Chodkevičiumi. Dėl pastarojo protekcijų abiejų Šemetų giminės šakų atstovai įsitvirtino lokaliniame Žemaitijos