Pradėkime nuo klausimo, ar istorija yra mokslas apie praeitį? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo naivus klausimas. Juk istorikas tyrinėja ne dabarties objektus, jis negali jų stebėti. Istorinė tikrovė yra įvykusi, praėjusi. Tačiau būtent todėl iškyla didžiausias sunkumas, su kuriuo istorikas nuolat grumiasi, kurio niekaip negalima išvengti - laiko problema. Kaip būtojo laiko objektai gali būti mąstomi dabartyje? Prisiminkime, kad gerokai anksčiau prieš I. Kanto apriorinę laiko, kaip vidinio jutimo, formos sampratą šv. Augustinas teigė, jog būtasis laikas egzistuoja mūsų sieloje, t. y. dabarties momentu kaip esamasis laikas apie būtąjį ir yra atsiminimas (memoria)⁴. Tik taip mes galime kalbėti apie praeitį ir jos trukmę. Vadinasi, teigti, kad istorija tyrinėja tik praeitį, tai, kas buvo ir ko jau niekaip nėra, veikiau yra mistinė nebūties paieška, o ne mokslas.

Kita vertus, visiškai akivaizdu, kad, pripažinus galimybę tirti pra-ėjusius faktus, ne viskas, kas buvo, kas nugrimzdę į praeitį, yra istorija. Iš praeities istoriko akiratin patenka tik apibrėžtos kategorijos faktai. Tai nėra gamtos faktai, nes gamta neturi istorijos, t. y. ji neatmena pati savęs. Galima fizikos mokslo, bet ne fizikos istorija. Tai istoriniai faktai glūdi virš gamtos, šia prasme jie yra metafiziniai. Istoriją turi ant-gamtė arba, vartojant P. Teilhar-do Chardino terminiją, noosfera, nes tik ji save mąsto. Istoriniai faktai yra tik tie, kurie žymi žmogaus veiklą. Šie faktai yra įvykę, t. y. vienkartiniai ir esantys laiko momentu, - jie yra įvykiai. Istorinius įvykius sukuria žmogaus mąstymas, valios aktu realizuodamas savo mintis. Įvykiai yra tam tikro jau realizuoto patyrimo liudininkai. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad istorinė tikrovė radikaliai skiriasi nuo gamtinės, o gamtos mokslas nuo istorijos refleksijos⁵. Tik gamtos moksle galimi bendri dėsniai, nurodantys empirinių faktų būtinumą jų pasikartojimu. Gamtos mokslų kognityvumas įveikia atsitiktinumą. Kitaip yra istorijoje.

Istorikas, negalėdamas empiriškai stebėti praeities įvykių, atranda kaip buvusius ir kontingentinius. Jokia įvykių refleksija nesukuria naujų, patikrinamų objektų. Nauja tėra tik to įvykio sugrąžinimas į atmintį, įvedimas į dabarties būtąjį laiką, arba tiesiog at-gavimas, leidžiantis jam tapti mūsų tradicijos dalimi. Mes negalime supriešinti istorijos ir jos refleksijos, - istorinė tikrovė ir istorinė sąmonė yra koreliatai. Istorinio įvykio atgavimas yra gebėjimo jį priimti arba supratimo problema. Jeigu neturime eksperimento galimybės, neišvengiama sąlyga yra įsivaizdavimas, kuris pats savaime jau yra interpretavimas. Suprasti istorinį įvykį - tai pavaizduoti jį interpretaciniame mąstyme. Akivaizdu, kad įvykis pasidaro priklausomas nuo istoriko, t. y. interpretuotojo. Tačiau, nematydami atvirkštinės priklausomybės, mes pasiliktume racionalizmo arba metodizmo