dovui Vasilijui Tamsiajam. Net po Dmitrijaus Šemiakos mirties (1453 m.) Naugardas nesistengė atkurti pavaldumo Maskvos didžiajam kunigaikščiui. Matyt, pasiekęs tokią padėtį Naugardas, žinoma, norėjo ją išlaikyti. Taigi trejus metus truko neaiški padėtis, kol Vasilijus Tamsusis, galutinai nugalėjęs pilietiniame kare, išžygiavo prieš Naugardą⁷².

Šiuo 1456 m. karu Vasilijus II siekė priversti Naugardą vėl pripažinti jį savo valdovu ir nubausti už paramą pagrindiniam jo priešui Dmitrijui Šemiakai. Matyt, karo sėkmė viršijo lūkesčius, ir Jaželbicų taikos sutartimi Vasilijus II galėjo ne tik tapti Naugardo didžiuoju kunigaikščiu, apriboti jo užsienio politikos laisvę, uždrausdamas priimti Vasilijaus Tamsiojo priešus, bet ir išplėsti (Maskvos požiūriu – atkurti) savo teises Naugardo teismų sistemoje. Kitaip tariant, Maskva pasiekė sau palankių pokyčių Naugardo – didžiojo kunigaikščio santykiuose⁷³.

Tai buvo dalykas, turėjęs, nepatikti Naugardui, nes ilgą laiką jam vis pavykdavo mažinti Maskvos valdovų teises Naugarde, o dabar Naugardo požiūriu ne tik kad buvo suduotas smūgis jo siekiams, bet buvo pasikėsinta į tai, ką Naugardas jau laikė savo laimėjimais. Taigi, naugardiečių požiūriu, tai turėjo atrodyti žingsnis atgal.

Dėl to per visą laikotarpį nuo 1456 iki 1471 metų Naugardas siekė kvestionuoti Maskvos laimėjimus. Nors naujasis arkivyskupas Jona (nuo 1458 m.) viešai demonstravo palankumą Maskvai, reali Naugardo politika buvo priešinga. Jau 1460 m. ši politika susilaukė Maskvos reakcijos. Vasilijus Tamsusis „taikiai“ atvyko į Naugardą ir daugiau kaip penkias savaites prastovėjo Gorodiščėje⁷⁴, matyt, taip demonstravo savo jėgą. Beje, naugardiečiai sutiko savo didijį kunigaikštį itin priešiškai⁷⁵. Toliau tarpusavio įtampa augo iki pat 1471 m karo. Faktiškai naugardiečiai nesilaikė Jaželbicų sutarties⁷⁶. Maskvai pareikalavus ją vykdyti, 1470 m. kilo vadinamoji Vasilijaus Ananjino krizė, jos metu mirė Naugardo arkivyskupas Jona. Naujojo arkivyskupo rinkimai jau buvo nuspalvinti atviros dviejų „grupuočių“ kovos.

Prolietuviškos orientacijos šalininkai siekė išspręsti krizę nutraukiant pavaldumo santykius su Maskva ir pereinant į Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią⁷⁷ bei įšventinant naująjį arkivyskupą Kijeve (t. y. pas Lietuvos metropolitą)⁷⁸. Tuo tarpu promaskvietiškoji grupuotė siekė susitarti su Maskva, toliau pripažįstant Maskvos didijį kunigaikštį Naugardo suverenu bei, kaip įprasta, įšventinti naująjį arkivyskupą Maskvoje – vargu ar ji buvo linkusi nuolaidoms Maskvai. Nusvėrus prolietuviškajai orientacijai, karas su Maskva buvo nebeišvengiamas. Nepaisant aktyvių bandymų sudaryti karinę sąjungą su LDK ir Pskovu, Naugardas liko izoliuotas. Be to, triuškinančiai pralaimėjo 1471 m. karą⁷⁹.

Po šio karo sudaryta Korostynės taika (1471 m.) buvo daug skaudesnis smūgis Naugardui negu Jaželbicai. Maskva dar kartą privertė Naugardą pripažinti Jaželbicų taikos sąlygas, negana to, šį kartą Naugardas pasižadėjo ne tik nebemėginti pereiti į Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią, bet ir nebeprašyti bei nebepriimti lietuvių tarnybinių kunigaikščių. Taip pat nustatyta, kad Naugardo arkivyskupas gali gauti šventimus tik iš Maskvos metropolito – tai buvo didelis smūgis Naugardo arkivyskupijos autokefaliniams siekiams. Naugardo arkivyskupija buvo galutinai „pririšta“ prie Maskvos metropolijos⁸⁰.