Šiaip ar taip, reikia konstatuoti, kad SSRS buvo įsiskverbusi į visų Baltijos šalių politinį procesą ir ta skvarba, bent jau Estijoje ir Latvijoje, buvo kelių ešelonų. Kaip minėta, SSRS turėjo ryšių ne tik su K. Pätsu, jo agrarine partija, bet ir su A. Larka, su vabsų sąjūdžiu. Latvijoje su Maskva artimiausius ryšius palaikė socialdemokratai, bet ir K. Ulmanio Ūkininkų sąjunga su ja buvo įsipainiojusi ne į vieną sandorį56 . Tad Lietuva, Latvija ir Estija tarpukaryje neturėjo ir net stropiai neieškojo būdų, kaip apsaugoti politinį procesą nuo išorės poveikio ir tas poveikis nepadėjo joms adekvačiai reaguoti į išpuolius prieš demokratiją tiek iš kairės, tiek iš dešinės.

Perversmai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje buvo kariniai politiniai, sukėlę perėjimą nuo demokratinės į autoritarinę valdymo sistemą, bet iš esmės nepakeitę socialinės ekonominės sanklodos ir užsienio politikos. Bendra tris perversmus lengvinusia aplinkybe laikytume neproporcingą įstatymų leidžiamosios valdžios sureikšminimą vykdomosios valdžios nenaudai Baltijos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo. Produktyviau tirti valdžios galių pasiskirstymo alternatyvas galėtume pasitelkę suomišką demokratinės sistemos modelio pavyzdį. Tas modelis sudarė sąlygas lanksčiau reaguoti į kraštutinių jėgų keliamus pavojus ar tikrus smūgius demokratijai, taip pat šiek tiek padėjo apsaugoti ją nuo žalojančio išorės jėgų poveikio.

Ar kraštutinių vidaus jėgų pavojai suvaidino lemiamą vaidmenį rengiant perversmus, ar jie tebuvo menami, panaudoti vadžios goduliui pateisinti? – šis klausimas ir toliau stimuliuos naujus tyrimus, bet esame linkę manyti, kad su tais pavojais ir smūgiais visos Baltijos šalys buvo pajėgios susidoroti, neatsisakydamos esminių demokratijos principų. Pritartume Latvijos istorikų konstatavimui, kad politikai Baltijos šalyse pernelyg dažnai pirmiausia žiūrėjo partinių, o ne valstybinių interesų, taip pat tvirtinimui, kad Latvijos socialdemokratų lyderiams ištikimybė marksizmo dogmoms reiškė daugiau nei lojalumas savo valstybei.

Pastarojo meto Latvijos istoriografijoje kristalizuojasi trys požiūrio į perversmą akcentai. A. Stranga (anksčiau iš dalies E. Dunsdorfas) ir kai kurie kiti daugiausia Latvijos universiteto mokslininkai neigia objektyvių perversmo prielaidų pagrįstumą, o pabrėžia K. Ulmanio autoritarinės valdžios siekimą ir socialdemokratų lyderių partinį vištakumą. A. Zunda ragina vertinant perversmą mažiau kritikuoti, daugiau analizuoti. Latvijos istorijos instituto mokslininkai labiau linkę susitelkti tirti objektyvias perversmo prielaidas, net leisdami suprasti, kad perversmas buvęs neišvengiamas. Nei Estijos, nei Lietuvos istoriografijoje tokių krypčių apčiuopti negalėtume – abiejų šalių istoriografijoje vyrauja kritinė perversmo analizė, nors, aišku, dar pasitaiko iš ankstesnės

---

 55 1934 m. sausio 25 d. Užsienio reikalų liaudies komisariato laiškas SSRS pasiuntinybei Taline // Rusijos Federacijos užsienio politikos archyvas, f. 0154, ap. 27, segtuvas. 38, b. 2, l. 5–6.

 56 Ilmjärv M. Silent Submission. Formation of Foreign policy of Estonia, Latvia and Lithuania. Period from mid-1920-s to annexation in 1940, p. 67–74.