|
|
| |
 |
| |
Archyvai (18 Tomas) |
|
| |
|
|
| |
| ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. Nr. 18 |
|
džio leidinių visumą 4, bet tai nesumažina susiklosčiusios terminijos painiavos, nes lieka neaišku, kuriais atvejais tikslingiau vartoti terminą „savilaida“ ar jo pažyminį „savilaidos“, o kada junginį „pogrindinė spauda“ bei pažyminį „pogrindinis“. Situaciją komplikuoja tai, jog naujadaro „savilaida“ apibrėžimo iki šiol nepateikė ir knygotyrininkai.
Svarbu pabrėžti, kad tokią terminijos painiavą visų pirma nulėmė status quo istoriografijoje: savilaida joje nagrinėjama įvairiais aspektais (dažniausiai tyrinėjami pavieniai leidiniai), tačiau trūksta gilesnių ir platesnių šio reiškinio (o ne vien tik periodinės savilaidos) apibendrinimų.
Prieš generuojant savilaidos reiškinio mokslinį apibrėžimą, būtina pateikti paties termino atsiradimo analizę. Istorijos moksle lietuviškojo naujadaro „savilaida“ genezė nėra tyrinėta, nors šie tyrimai leistų argumentuotai atsakyti į klausimus dėl termino vartojimo tikslingumo ir jo objekto unikalumo. Istorinė termino raidos analizė juo labiau būtina, nes neologizmo „samizdatas“ atsiradimas totalitarinės diktatūros metais, jo plitimas bei adaptacija kitose tautose postalininiu laikotarpiu buvo unikalus daugialypis procesas. Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos terminas plačiai paplito sovietiniame Rytų ir Vidurio Europos bloke, įsitvirtino lenkų ir čekų kalbose, o pačioje Sovietų Sąjungoje paplito jo vertimai: Lietuvoje atsirado naujadaras „savilaida“, Ukrainoje – „samvydav“, Estijoje – „omakirjastus“ bei „isekirjastus“. Neologizmo genezė atspindi ne tik pogrindinės spaudos raidos etapus, bet ir atskleidžia unikalius šio reiškinio formavimosi bruožus.
Šio straipsnio tikslas – ištirti savilaidos termino atsiradimo ir genezės sovietinėje visuomenėje istoriją. Pagrindiniai darbo šaltiniai – sovietinio saugumo dokumentai, savilaidinės publikacijos ir iki 1990 m. išleista išeivijos spauda, padedanti atskleisti savilaidos termino plitimo kelią Lietuvoje. Tyrime taip pat gausiai naudojami straipsnio autoriaus pagal parengtą apklausos anketą „Savilaida sovietinėje Lietuvoje“ surinkti savilaidos bendradarbių atsiminimai.
Rusiškojo naujadaro kilmė ir sklaida
Terminas „ńąģčēäąņ“ atsirado Rusijoje ir pirmiausia paplito kultūros sluoksniuose. Rusų poetas Nikolajus Glazkovas penktojo dešimtmečio viduryje nedidelėmis brošiūrėlėmis pradėjo skleisti draugams savo avangardines eiles. Jas pats atspausdindavo rašomąja mašinėle. Brošiūrėlės antraštiniame lape ironiškai nurodydavo, kad tai „ńąģ ńåį˙ čēäąņ“. Šie rinkiniai buvo tiesioginis atsakas sovietinei kultūros cenzūrai: viešai besireiškęs eksperimentinis menas buvo užgniaužtas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, o nuo 1935 m. oficialiai galėjo būti publikuoti griežtai tik socialistinio realizmo kūriniai5. Taigi jau pirminis naujadaro variantas suponavo, jog tai yra valstybinę cenzūrą apeinanti ir demonstratyviai ją ignoruojanti spauda, išleista primityviomis namų sąlygomis. N. Glazkovas buvo žinomas kultūriniame Maskvos gyvenime, tad netrukus šis terminas paplito kultūros sluoksniuose ir tapo žinomas net periferijoje.
Naujo termino plitimą visų pirma nulėmė didėjanti savilaidos apimtis. Nuo 1956 m. Sovietų Sąjungoje savilaidos būdu pradėjo plisti proza, grožinė literatūra, apėmusi jau ir socialinę bei ribotą politinę kritiką.
---
4 Klumbys V. Pogrindžio leidinys „Perspektyvos“ (1978–1981): intelektualiosios savilaidos pradžia Lietuvoje // Genocidas ir rezistencija. 2002, Nr. 2, p. 180; Vasiliauskaitė V. Lietuvos ir Vidurio Rytų Europos šalių periodinė savilaida. Vilnius, 2006.
5 Āčķīźóšīāą Č. Ļīńėåäķčå ōóņóščńņū: «ķåįūāąėčńņū» č čõ ėčäåš Ķčźīėąé Ćėąēźīā // Āīļšīńū ėčņåšąņóšū. 2000, ¹ 3, c. 49–50. |
| 101 |
|
|
|
|
| |
|
|
| |
|
 |
|
dizainas ir programavimas giriaus