Argumentuotai, nors ir nevengdamas aštrios polemikos, kairiesiems ilga kalba atsakė geriausias krikščioniškojo bloko oratorius, faktiškai jo lyderis, Lietuvos krikščionių demokratų partijos (LKDP) pirmininkas kunigas Mykolas Krupavičius. Seinų kunigų seminarijos ir katalikų dvasinės akademijos Peterburge auklėtinis, tvirtas Bažnyčios socialinio mokymo ir gilių socialinių reformų šalininkas M. Krupavičius, nors dar jaunas (gimė 1885 m.) Steigiamojo Seimo laikais jau buvo vienas žymiausių Nepriklausomos Lietuvos politikos veikėjų.

Minėtoje 1922 m. liepos 26 d. pasakytoje kalboje M. Krupavičius ne be pagrindo apkaltino kairiuosius, kad jie ignoruoja tai, jog dauguma Lietuvos gyventojų yra katalikai ir siekia šiai daugumai primesti jos teises varžančius konstitucijos straipsnius. Jis sakė: „Jūs esat mažumoje, bet ką jūs esat pridirbę einant pirmajam ir antrajam konstitucijos skaitymui? Ko jūs ten neįrašėt! Jei jūsų pataisas būtume įnešę, tai būtų toks brizgalas katalikams, kad jie negalėtų ne tik burną atidaryt, bet nė balso išleist. […] Paimkim tikybos iš mokyklų išmetimą, kaip nori socialdemokratai, paimkim pagaliau socialdemokratų siūlymą – atimt visus turtus iš bažnyčių. Jei jau jūs mažumoj būdami drįstat šiandien tokių pasiūlymų daryt ir tokių priemonių kovai imtis, jei tie pasiūlymai nėra priimami, tai galima vaizduotis aiškiai ko padarytumėt, jei mes skaičiumi pasikeistum ir iš 53 pasidarytų 59 o iš mūsų 59 pasidarytų 53“28.

Čia M. Krupavičius perlenkė su 53-jų skaičiumi. Tiek iš tikrųjų buvo krikščioniškajam blokui nepriklausiusių Steigiamojo Seimo narių, tačiau tautinių mažumų, bent jau žydų (6 žmonės), o ypač lenkų (3 žmonės, kurių vienas kunigas) atstovai nepalaikė kategoriškų kairiųjų nuostatų. Atsakydamas į V. Čepinskio priekaištus dėl lietuvių lenkinimo per bažnyčią M. Krupavičius gana įtikinamai, nors ne be poleminio įkarščio, kalbėjo: „Jei kunigai ir vienuoliai prisidėjo prie sulenkinimo mūsų liaudies, tai jie pirmieji prisidėjo ir prie tos liaudies atlenkinimo. Nes kada advokatai ir kiti valdininkai važinėjo į Varšuvą, į Turkestaną, į Rusiją: jie pasiliko čia – pasiliko vieni kunigai. Kada liaudies mokytojai, kurie buvo pasilikę arba visai turėjo užrištas burnas, arba nemokėjo tą darbą dirbti, tada tik kunigai, tie vieninteli likusieji Lietuvos inteligentai ta platų Lietuvos atgimimo darbą yra dirbę (Atstovas Sleževičius, iš vietos: Antanavičiai, Laukaičiai, Olšauskai, Dambrauskai…) – Jie daugiau padarė Lietuvai, negu Sleževičius“29.

M. Krupavičiaus argumentai nepaveikė oponentų, kurie tęsė atakas, nors ir bevaises. Įnirtingu antiklerikalizmu išsiskyrė K. Bielinio, didžiojo knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus, kalba, pasakyta 1920 m. liepos 27 d. Jis tiesmukai sutapatino katalikybės gynimą su rūpinimusi kunigų luomu ir su jais susijusių verteivų materialiniais interesais: „Atstovas Vailokaitis kalba apie katalikišką Lietuvą. Jam katalikiška Lietuva reikalinga tam, kad Lietuvos kunigai ne bažnyčioje Kristų garbintų, bet dolerius mainytų, Ūkio banko akcijomis užsiimtų“30. K.Bielinis dargi sarkastiškai pareiškė, jog „Krupavičius

________________________________________________

27 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 225–230 posėdis, p. 87.

28 Ten pat, p. 91.

29 Ten pat, p. 91.

30 Steigiamojo Seimo darbai. 1922, 1 sesija, 231–236 posėdis, p. 6.

Kalbant apie sovietinę istoriografiją reikėtų pasakyti, kad nesovietinis pasipriešinimas joje beveik netirtas, stipriai iškraipomas vartojant vienintelio visos liaudies sovietinio antinacinio pasipriešinimo judėjimo klišę5. Tai ir nenuostabu, juk sovietams tikra kova buvo tik ginkluota kova. Bet koks kitoks elgesys vertintas kaip talkininkavimas „hitleriniam okupantui“. Tiesa, pasipriešinimas mobilizacijoms, kova už aukštąsias mokyklas vertinti teigiamai, taip tarsi pripažįstant kultūrinės rezistencijos nuopelnus, tačiau nuopelnai priskiriami bevardei inteligentijai (suprask, sovietinei) arba tiesiog komunistiniam pogrindžiui. Labai abejotinas, paneigtas šaltinių ir istoriografijos yra iš ideologinės retorikos į sovietinių istorikų darbus atėjęs (tiksliau, įvestas) teiginys, kad dėl nacių priespaudos dingo žmonių kūrybinis aktyvumas6. Savaip įdomus yra B. Vaitkevičiaus veikalas7. Nors ir neseniai išleistas, tačiau atrodo, lyg būtų parašytas stagnacijos klestėjimo laikotarpiu (tiesa, ne visas). Tačiau ir jame pateikiama vertingų duomenų.

1. Suskeldėjęs fasadas ir kas už jo: okupacinė valdžia ir krašto gyvenimas

Kaip jau minėta, nacių okupacija lietuviams susižavėjimo nekėlė. Galima sutikti su V. Kubiliaus teiginiu, kad naciai neturėjo jokių ideologinių priemonių įteisinti save krašte kitaip nei sovietai, skelbę galėjusią patraukti (ir patraukusią) žmones socialinės lygybės idėją. Tačiau sovietiniai okupantai žmonių sąmonėje kėlė daug didesnę grėsmę politinėms, ekonominėms, tautinėms, kultūrinėms bendruomenės vertybėms nei naciai. Anot Tomo Remeikio, abu režimai grėsė daugumai tokių vertybių, tačiau nacių grėsmė nebuvo akivaizdi, nekėlė didelio pavojaus tautai, todėl su jais ir bendradarbiauta8. Tačiau reikia pabrėžti, kad abi okupacinės santvarkos Lietuvos žmonių buvo suvokiamos kaip neteisėtos. Nacių bandymas legitimuotis prisistatant išvaduotojais nuo komunizmo buvo gana sėkmingas tik iš pradžių. O tai, kad lietuviams atrodė, jog „bolševikas lietuviui yra ir visuomet bus viso galimo žmogiško baisumo įsikūnijimas“ (Nepriklausoma Lietuva, 1944 m. balandžio 16 d.)9 ir kuo toliau, tuo labiau stiprėjantis įsitikinimas, jog vokiečiai karą vis tiek pralaimės, o bolševikai gali vėl ateiti, ir nulėmė pasyviosios rezistencijos taktikos pasirinkimą kovojant su naciais. Jei su jais kovosi ginklu, tai padėsi didžiausiam savo priešui – sovietams, o tai tolygu išdavystei: „mes kovojam su vokiečiais, kad sugrįžų rusai. Kokia prasmė kovoti?“, prisiminė savo karo meto nuotaikas A. J. Greimas10.

Minėtas nacių okupacijos laikinumo suvokimas stiprino karo keliamą neužtikrintumo jausmą. Politinis neaiškumas tvyrojo jau nuo karo pradžios, kai vokiečiai galutinį Lietuvos likimo sprendimą atidėjo karo pabaigai. Negalima net aiškiai įvardyti nuo karo pradžios įvykusių pokyčių. Faustas Kirša jiems pavadinti pasirinko „žinomų politinių pasikeitimų“ eufemizmą11,

___________________________________

5 S. Jegelevičius. SSRS–Vokietijos karas. Sovietinės istoriografijos klišės // Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai. Vilnius, 1999, p. 82–83.

6 V. Pšibilskis. Kultūros-švietimo įstaigos Lietuvoje hitlerinės okupacijos metais // Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 1983, t. 23 (toliau – Kultūros-švietimo įstaigos...), p. 120.

7 B. Vaitkevičius. Antinacinis pasipriešinimo judėjimas Lietuvoje 1941–1944 metais. Vilnius, 2001.

8 T. Remeikis. Paskaita „Pasyviosios rezistencijos modelis“ (2003 02 25) (toliau – Paskaita...).

9 V. Kubilius, p. 46.

10 S. Žukas. Veidu į Lietuvą // A. J. Greimas. Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius, 1991, p. 7.

11 F. Kirša. Šiaulių miesto teatras // Varpai. 1943, p. 269.