| patvirtinimas ir sustiprinimas. Pagrindinis istorinės informacijos šaltinis šio pobūdžio laidose bei filmuose – tai audiovizualine technika fiksuota individuali ar kolektyvinė atmintis, t. y. subjektyvios, ikimokslinės žinios. Neretai praeities komentatorių vaidmenį čia atlieka Bažnyčios atstovai, rašytojai, politikai ir kiti tautos „šaukliai“ bei „vedliai“. Suprantama, be specialistų galima išsiversti tik perteikiant žmonių atmintyje „gyvas“ Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos temas, todėl pastarosios sudaro šio pobūdžio laidų ir filmų branduolį. Neretai etinę praeities pusę akcentuojančiuose diskursuose nepateikiamas istorinis kontekstas, stokojama kritiškumo subjektyvios praeities interpretacijos atžvilgiu. Interviu būdu užfiksuotoje individualioje ar kolektyvinėje atmintyje galima įžvelgti praeities mitologizavimo, idealizavimo bei ideologizavimo požymių – išgyventai ir papasakotai istorijai dažnai būdinga daugybė visuomenėje suvešėjusių mitų bei stereotipų. Taigi poreikis orientuotis laike čia nėra racionalizuojamas (vėlgi galime įžvelgti etinės istorijos ryšį su ikimoksliniu pragmatizmu). Taip pat susidaro įspūdis, kad prie šios grupės priskirtinuose diskursuose daugiau primenama tai, kas žinoma, nepateikiama naujų žinių apie praeities tikrovę. Etinių istorijų struktūrinė sąranga nesudėtinga – vyrauja interviu, reportažų iš socialinių praktikų vietų: mirusiųjų palaikų gabenimo į Lietuvą, paminklų šventinimų, mitingų, mišių, taip pat tautinės simbolikos vaizdai. Būdinga minimali ikonografinė medžiaga. Etines vertybes akcentuojanti istorija bent jau teoriškai turėtų teikti žiūrovui tam tikrą paguodą ir pateisinimą, formuoti bei stabilizuoti jo tautinę tapatybę.
Trečioji istorijos diskursų grupė vadinama estetine. Iš kitų laidų ir filmų šios grupės produkciją išskiria ypatingas kūrėjų dėmesys istorinio meno formoms bei specifinis jų pateikimas – jas demonstruojant, imituojant ar atliekant dažniausiai akcentuojama jų estetinė informacija, o ne dokumentinė vertė. Taigi labiausiai akcentuojamas kultūros formų estetinis reikšmingumas. Pastarasis apibūdinimas leidžia kalbėti apie estetinės informacijos primatą ir autorių nusiteikimą mėgautis menu52. Prie estetinės istorijos grupės priskirtinose laidose ekspertų vaidmenį dažniausiai atlieka menotyrininkai, komentuojantys pavienius meno kūrinius ar apskritai kultūros formas, pristatantys jų sukūrimo kontekstą. Tiesa, kultūra praeityje dažniau matoma kaip atskirybių (tam tikrų kūrėjų, mecenatų, architektūros objektų, dailės kūrinių ir pan.) suma, stokojama procesų, tendencijų įžvalgos.
Apibendrinant galima teigti, kad audiovizualinių Lietuvos istorijos diskursų analizė empiriškai patvirtina J. Rüseno suformuluotą istorinės kultūros matmenų idėją. Vienur į praeitį žiūrima per tiesos (faktografinis-probleminis tipas), kitur – per galios (etinis tipas) ir galiausiai – per grožio (estetinis tipas) prizmę.
Išvados
Audiovizualine istorija straipsnyje laikomi istorinio turinio pranešimai, perteikiami audiovizualine kalba. Juos sąlygoja vidiniai (audiovizualinės kalbos kaip išraiškos būdo kūrimo bei suvokimo specifika, žanriniai reikalavimai) ir išoriniai (audiovizualinę istoriją kuriančių institucijų paskirties sampratos, jų noras išsilaikyti konkurencijoje) veiksniai.
Audiovizualinei istorijai priskirtinų dokumentinių filmų ir teminių laidų istorine tematika per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį
___
52 Pavyzdžiui, aptarto ciklo „Vizijos ir tikrovė“ 46 minučių laidoje „Plungės dvaras“ muzikos kūriniams atlikti skirta 14 minučių, t. y. maždaug trečdalis laidos, 32 minučių laidoje „Chodkevičių rūmų salone“ – 21 minutė, t. y. daugiau nei pusė laidos. |
dizainas ir programavimas giriaus