registravimosi prievolės buvo atleidžiami:
1) visi, kurie įmonių ar įstaigų vadovų išduotais pažymėjimais gali įrodyti, jog dirba ne mažiau kaip 48 valandas per savaitę; 2) asmenys, kurie nuolatos dirba žemės ūkyje⁶¹.

1942 m. gegužės 2 d. J. Paukštys kartu paskelbė dar ir kitą potvarkį – „Vykdomąjį potvarkį dėl privalomo talkininkavimo Reicho karo pramonėje“. Šiuo potvarkiu buvo atšaukti visi ligi tol išduoti darbo pažymėjimai. Jie turėjo būti pakeisti laikinaisiais. Šiais veiksmais siekta atimti darbo pažymėjimus iš visų tų, kurie, potvarkio leidėjo nuomone, neturėjo nuolatinio darbo arba visai nedirbo, nes tada tokius žmones būtų galima panaudoti darbams Vokietijoje⁶². 

Apskrityse ir miestuose buvo sudaromos komisijos, kurios kartu su arbeitsamtais privalėjo registruoti žmones darbams Vokietijoje. Generalinis tarėjas J. Paukštys paskirstė išvežtinų žmonių kontingentus Lietuvos miestams ir apskritims. Iš viso buvo numatyta surinkti 30 tūkst. žmonių, iš jų net 10 tūkst. – Vilniuje (Kaune – 2 750, Panevėžyje – 500, Šiauliuose – 400). Lietuvių administracija stengėsi išvežti daugiau ne lietuvių tautybės žmonių (lenkų ir rusų). Vilniaus apygarda privalėjo pristatyti 20 tūkst. darbininkų, o kitos trys apygardos (Kauno, Šiaulių ir Panevėžio) – 10 tūkst^.63  Tačiau greit paaiškėjo, jog paskirstyti kontingentus yra lengviau, negu juos nugabenti į Vokietiją. Nemaža dalis pašauktųjų į arbeitsamtus neatvykdavo, vežami į reichą pabėgdavo iš traukinio ir pan.⁶⁴ 

Okupantai net ėmėsi gudrybės – spaudoje užsiminė, kad darbininkai, nevykstantys į Vokietiją, gali netrukus likti ir be darbo, ir be duonos. Dr. J. Steponaitis viename savo agitaciniame straipsnyje rašė: „(…) Profesinių Sąjungų Centro Biuras visiškai aiškiai numato, kad netrukus daug darbų mūsų įmonėse turės sustoti, nes baigiasi turimų žaliavų likučiai, o naujų žaliavų iš Vokietijos nebus įmanoma gauti iki pat žygio į Rytus pabaigos, nes visi keliai yra užimti išimtinai kariniams transportams: specialistai ir visi kiti dirbantieji neišvengiamai ilgam laikui liktų be pragyvenimo šaltinio, jei mums nebūtų siūlomas gerai apmokamas darbas Vokietijoje. Kaip nors čia pat be darbo vargstant laukti geresnių laikų būtų visai neišmintinga, nes niekas tokių dykinėtojų nepakęs. Garbingas pasiūlymas daromas vieną kartą, ir juo pasinaudoti reikia pasiryžti nedelsiant (...).“⁶⁵

1942 m. vasarą F. Sauckelio planas išvežti į Vokietiją iš Sovietų Sąjungos 600 tūkst. darbininkų buvo įvykdytas, ir 1942 m. rugpjūčio pabaigoje verbavimo komisijos iš Lietuvos buvo atšauktos. Per pirmąjį verbavimo darbams į Vokietiją etapą (nuo 1942 m. vasario iki rugpjūčio pabaigos) per Vilniaus arbeitsamtą buvo išvežta 8572 žmonės (6507 vyrai ir 2065 moterys). Kiek žmonių buvo išvežta iš Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardų, tiksliai nežinoma. Spaudoje buvo skelbta, kad nuo 1942 m. kovo 10 d. iki rugpjūčio 15 d. iš minėtų apygardų į Vokietiją buvo išsiųsti septyni transportai. Yra žinoma, kad keturiuose transportuose buvo
1522 darbininkai. Vokiečių saugumo policijos ir SD 1942 m. gruodžio 11 d. pranešime RSHA Berlyne rašoma, kad Lietuvoje buvo pareikalauta 37,5 tūkst. darbininkų darbams Vokieti-

 ___

 61 Potvarkis dėl privalomo talkininkavimo Reicho karo pramonėje // Į Laisvę. 1942, gegužės 2, Nr. 102 (263), p. 8.

 62 Vykdymo Potvarkis dėl privalomo talkininkavimo Reicho karo pramonėje // Į Laisvę. 1942, gegužės 2,
Nr. 102 (263), p. 8; Gražiūnas A. Lietuva dviejų okupacijų replėse 1940–1944, p. 353.

 63 Bubnys A. Vokiečių okupuota Lietuva (1941–1944), p. 373.

 64 Ten pat, p. 373–375.

 65 Naujosios Europos pionieriai (Svetimtaučiai Vokietijos įmonėse). Rašo J. Steponaitis, Prof. Sąj. Centro Biuro reikalų vedėjas // Į Laisvę. 1942, kovo 7, Nr. 56 (217), p. 5.