| valstiečių kolonizacinį judėjimą į Rytus. M. Malowisto teigimu, nuo XV a. Europos ūkis pradėjo specializuotis tarptautinėje rinkoje, o XVI–XVII a. joje vis labiau pradėjo ryškėti regionų darbo pasidalijimo funkcijos10. Dėl vidinių ir Europos prekybos konjunktūros interesų neišnaudojus galimybės Vidurio ir Rytų Europai teliko intensyvinti agrarinės ekonomikos tipą, kuriuo naudodamasi Europos tarptautinėje prekyboje ji išsikovojo tik žaliavų tiekėjos statusą. To priežastis – nesėkminga tekstilės produkcijos konkurencinė kova. M. Malowisto teigimu, Vakarų Europos sėkmę šioje kovoje lėmė šios priežastys: 1) Vidurio ir Rytų Europos regione gelumbės gamybos kainos buvo didesnės nei Vakarų Europoje šiai modernizavus tekstilės pramonę11; 2) gelumbės produkcijos poreikis vidaus rinkoje buvo mažas, o užplūdę audiniai tapo plataus vartojimo preke; 3) teritorijose į rytus nuo Elbės vyraujanti oficiali valstybių politika (dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių) neskatino ir neapsaugojo šios šakos nuo audinių importo12.
Vidurio ir Rytų Europos regiono atsilikimą tyrinėjęs europinės žemėtvarkos sklaidos specialistas vokietis W. Conze jį siejo su pavėluotu šio regiono patekimu (XIII a.) į vokiškosios agrarinės būklės erdvę – tai lėmė, kad šis regionas XVI–XVII a. eksportavo grūdus į europietiškus Vakarus13. Antra vertus, W. Conze XIII a. prasidėjusio vokiškosios teisės bei ekonominių santykių plitimo į Rytus pabaigą siejo su Valakų reformos įvedimu Lietuvoje 1557 m. Reforma lėmė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (kitaip nei rusiškųjų Rytų) patekimą į vokiškąją – Vidurio Europos – erdvę bei pastūmėjo šios valstybės socialinę ekonominę raidą tris šimtus metų į priekį14.
Kaip matome, būta vidinių ir išorinių Vidurio ir Rytų Europos atsilikimo priežasčių. Nemarksistų ir marksistų istorikų pateikiami aiškinimai (nepaisant skirtingų prieigų) iš dalies sutampa nurodant vieną svarbiausių atsilikimo priežasčių – lemiamą posūkį link lažinio palivarkinio ūkio. Šio poskyrio pabaigoje verta anticipuoti 2 skyriaus problemą: ar baudžiava iš tikrųjų stabdė Vidurio ir Rytų Europos ekonominę pažangą (kaip mano daugelis istorikų)? Taip klausti provokuoja JAV pavyzdys. Formaliu marksistinės metodologijos požiūriu JAV buvo dar labiau atsilikusi nei Lenkijos–Lietuvos valstybė, t. y. šioje buvo baudžiava, o JAV – vergovė. Tačiau vergovė nesutrukdė JAV visus aplenkti, priešingai, gal net buvo to sąlyga. Antra vertus, vadovaujantis „maksimalaus“ regiono modelio koncepcija, lažinis palivarkinis ūkis buvo vienintelis įmanomas pažangos kelias Lenkijos–Lietuvos valstybėje, atsižvelgiant į to meto geoistorinį kontekstą.
1.2. Antrosios baudžiavos laidos genezė nemarksistinėje istoriografijoje
Pirmieji lažinio palivarkinio ūkio geneze XIX a. antroje pusėje praktiniais sumetimais susidomėjo
---
10 Ibidem, s. 273. Taip pat žr. jo paties. Poland, Russia and Western Trade in the 15th and 16th Centuries // Past and Present. 1958, Apr., no 13, p. 26–41.
11 Anot M. Malowisto, viduramžių krizė Vakarų Europoje sukėlė amatų ir pramonės modernizavimo bangą. Šalinant krizės padarinius lemiamą vaidmenį suvaidino naujos tekstilės šakos plėtojimas panaudojant iki tol nenaudotą verpimo ratelį. Šis verpimo metodas žymėjo kokybinį lūžį, leidžiantį Vakarų Europai (Anglijai, Nyderlandams) starto pozicijoje užimti pirmąją vietą (nes smarkiai sumažėjo produkcijos gamybos kainos) pralenkiant Vidurio ir Rytų Europos regioną. Žr. Małowist M. Wschod a Zachod Europy XIII–XVI wieku: Konfrontacija struktur spoleczno-gospodarczych, 1973, s. 73.
12 Małowist M. Wschod a Zachod Europy XIII–XVI wieku: Konfrontacija struktur spoleczno-gospodarczych, 1973, s. 76–77.
13 Žr. Conze W. Agraverfassung und Bevölkerung in Litauen und Weissrussland. Leipzig, 1940, Bd. 1, S. 55, ypač S. 62–63.
14 Žr. ibidem, p. 18, 64–65. |
dizainas ir programavimas giriaus