| menės šventiku buvo minėtas L. Golodas51. Prieš tai, nuo 1928 iki 1932 m., jis gyveno Prancūzijoje, vadovavo dviem stačiatikių parapijoms, priklausiusioms metropolito Eulogijaus (Georgijevskio) jurisdikcijai. Teigiama, kad L. Golodą dirbti į Vilnių prieš mirtį kvietė protojerėjus A. Levickis52. L. Golodui teko išgyventi vietos valdžios spaudimą ir parapijos likvidavimo rūpesčius. Spaudos teigimu, 1935 m. Vilniaus seniūnija uždraudė jam trejus metus gyventi Vilniuje ir laikyti mišias. 1936 m. sausį miesto valdžios iniciatyva buvo užantspauduota šv. Kotrynos „namų cerkvė“, o tų pačių metų balandį šventikas L. Golodas buvo nuteistas šešiems mėnesiams arešto už draudimo atlikti apeigas nesilaikymą, birželį – nubaustas administracine bauda už sutanos dėvėjimą, o rugpjūtį – išsiųstas iš Vilniaus53. Šiuos faktus iš esmės patvirtino ir V. Bogdanovičius, pridurdamas, kad 1936 m. pabaigoje bendruomenė įteikė skundą dėl Vilniaus seniūnijos veiksmų administraciniam teismui, tačiau praėjus aštuoniems mėnesiams nuo įteikimo jis nebuvo svarstytas54.
Išvados
Promaskvietiškos šv. Kotrynos stačiatikių parapijos įkūrimas 1924–1925 m. buvo negausios Vilniaus miesto stačiatikių bendruomenės dalies protestas prieš integraciją į Lenkijos stačiatikių bažnyčios struktūrą. Pagrindine
šv. Kotrynos parapijos steigėjų ir narių nepasitenkinimo priežastimi tapo Lenkijos stačiatikių metropolijos įgyvendintos administracinės reformos Rytų Lietuvoje – Maskvos patriarchatui ištikimo Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupo Eleuterijaus pašalinimas iš katedros (1922 m.) ir jo šalininkų veiklos suvaržymai bei Lenkijai lojalaus statytinio arkivyskupo Teodosijaus paskyrimas (1923 m.), taip pat Lietuvos stačiatikių vyskupijos tarybos likvidavimas ir prolenkiškos Vilniaus stačiatikių dvasinės konsistorijos įkūrimas (1923 m.). Be to, minėtos parapijos atsiradimą inspiravo Lenkijos stačiatikių bažnyčios siekis atsiskirti nuo Maskvos patriarchato ir, be dalyvavimo bei pritarimo, gauti iš Konstantinopolio patriarcho autokefalijos teises.
Pažymėtina, kad Vilniaus šv. Kotrynos parapijos teisinis statusas dėl negatyvaus valdžios įstaigų požiūrio liko neįtvirtintas, todėl
1925–1936 m. egzistavusi parapija įgavo nelegalios religinės organizacijos įvaizdį ir neplėtojo visavertės visuomeninės veiklos, veikdama izoliuotai nuo Vilniaus miesto stačiatikių bendruomenės. Šią izoliaciją stiprino svarbiausios Vilniaus šv. Kotrynos parapijos nuostatos – Lenkijos stačiatikių bažnyčios vadovybės kanoniškumo, jos paskelbtos autokefalijos, nutarimų ir reformų (administracinių ir kalendoriaus) nepripažinimas, lojalumo Maskvos patriarchatui bei nušalintajam Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupui Eleuterijui deklaravimas, įprastų religinių tradicijų (senojo kalendoriaus) išlaikymas. Reikia pasakyti, kad pagrindinis Vilniaus šv. Kotrynos parapijos įkūrėjų kritikos objektas buvo ne tiek Lenkijos stačiatikių bažnyčios autokefalijos idėja, kiek pasirinktas jos įgyvendinimo būdas, t. y. vienašališkas problemos sprendimas, nesiekiant susitarimo su
____
51 L. Golodas minimas 1927 m. liepos 4 d. VSDK protokole. Jis buvo pakviestas vienos iš trijų seserų Koreckų [nenurodyta kurios – aut. pastaba] į Mikniškių dvarą, kur laikė pamaldas Koreckų šeimos koplyčioje, nors LSB uždraudė jam eiti dvasininko pareigas. Šventiko P. Rupyševo teigimu, minėtoji sesuo buvo nusiteikusi prieš LSB vadovybę ir autokefaliją. Konsistorija nutarė prašyti Vilniaus vaivadą imtis priemonių prieš L. Golodą.
52 К истории патриаршаго прихода в Вильне // Наше время, 5 сентября 1936 г., №. 207.
53 К судьбе патриаршаго прихода в Вильне // Наше время, 18 августа 1936 г., №. 191.
54 Богданович В. В. Православная церковь в 1936 г. в Польше и за границей // Наше время, 2 января 1937 г., №. 1. |
dizainas ir programavimas giriaus