3.3. Nuo "Žirklių ir klijų" metodo prie probleminio istorizmo

Istorijos mokslas, kaip minėjome, XIX a. II pusėje dėl pozityvizmo įtakos pamažu pradėjo atsisakinėti spekuliatyvumo. Tada ir išryškėjo istorizmo metodologijos ribotumai. Istorikas, praradęs „idėjų doktriną", liko vienas priešais milžinišką „faktų" arba duomenų jūrą, į kurią istorikas išplaukia be kompaso (žodis, vartotas L. Febvre³³ šiai situacijai apibūdinti). Plaukiama neaišku kur, ne vienas taip ir plaukia nieko nerasdamas, kitas - netyčia at­randa salelę, kurią detaliai, o jeigu turima talento, ir gražiai aprašo.

Šioje vietoje reiktų prisiminti dar vieną istorizmo raidos posūkį. Vienas žymiausių XX a. istorijos metodologų R. G. Collingwoodas visus „aprašymus" yra pavadinęs „žirklių ir klijų" metodu³⁴. Kol istorikas užsiiminėja tik šiuo metodu, tol jis ne mokslininkas, o tik šaltinių kompiliatorius. Šaltiniai dėliojami kaip pasjansas³⁵, filologinės ir vidinės kritikos būdu nustatoma, kuris šaltinis ar jo fragmentas nemeluoja, „iškerpamos" nemeluojančios dalys ir suklijuojamos. Įsivaizduokime istoriką, kuris paima Dlugošo kronikos gabalą, kur gražiai šnekama apie Vytautą Žalgirio mūšyje, po to nukerpamas Kronikos gabalas, kuriame šnekama, kad lietuviai pabėgo ir priduriamas Posilgės kronikos fragmentėlis, kad lietuviai paskutinėje mūšio fazėje buvo mūšio lauke. Tai ir yra „žirklės ir klijai" - kirpimo ir klijavimo kriterijus atsiranda atskiro istoriko, šiuo atveju lietuvio, galvoje. Lenkas kirptų ir klijuotų ki­taip. Istorijos mokslas, anot R. G. Collingwoodo, atsiranda tada, kada istorikas pradeda diktuoti klausimus šalti­niams, į kuriuos jie tiesiogiai neatsako. Tada net jei nustatoma, kad šaltinis meluoja, jis neatmetamas, o aiškina­masi, kodėl meluoja, jeigu šaltiniai tyli - aiškinamasi, kodėl tyli. Melas ir tyla gali tapti didesniu argumentu tezei negu tiesioginė tekstinė informacija (B. G. Collingwoodas siūlo netgi keisti sąvoką „šaltinis" į "pagrindai"). Istori­jos mokslo pradžia R. G. Collingwoodas laikė XIX a. pabaigą ir siejo tai, regis, su vokiečiu istoriku Teodoru Mommsenu³⁶, sugebėjusiu "prakalbinti" Romos laikų antkapių įrašus ir iš jų nustatyti, iš kokių provincijų buvo formuojami legionai. R. G. Collingwoodo veikalas pasirodė 1946 m., jau po jo mirties. Taigi jis netgi XX a. vidu­ryje teigė, kad nėra matęs istorinio veikalo, kuris būtų absoliučiai išsivadavęs iš „žirklių ir klijų" metodo, ir prašė visų istorikų padėti ranką ant širdies ir prisipažinti, ar jie nėra būtent taip tyrę. Mūsų žodžiais tariant, ar nėra ap­rašinėję ir „nušvietinėje" temą, o ne sprendę problemą, į kurią reikia atsakyti grieščiausiu loginės argumentacijos būdu.

R. G. Collingwoodas priskirtinas istorizmo tradicijai, nes jam istorija - įvykiai ir veiksmai³⁷. Tačiau toks isto­rizmas turbūt niekada ne -