| R. Mackoniui, jog „popieryje valdo vokiečiai, o iš tikrųjų mes“77. Tačiau vis dėlto administracija turėjo paklusti nacių politikai. Todėl pogrindis (pogrindinė spauda ir „viešoji“ nuomonė) dažnai labai neigiamai vertino svarbesnius savivaldos atstovus. Pogrindyje manyta, jog P. Meškauskas-Germantas priešinasi vokiečiams tik nenorėdamas, kad visuomenė jį laikytų išdaviku. Panašias nepalankias pareigūnams nuotaikas atspindėjo ir „Pogrindžio kuntaplyje“ išspausdintas patarimas tarėjams įsigilinti į teatro meną. Kita vertus, žmonės buvo skatinami dirbti net ir vokiečiams vadovaujant, kad į jų vietą neateitų parsidavėliai, galintys padaryti daug žalos. Bandymas vykdyti tokią pasipriešinimo institucijų viduje politiką Josifo Stalino laikais buvo visiškai nesėkmingas. Gali būti, jog bandymams tai daryti turėjo įtakos nacių okupacijos patirtis.
Pogrindis (ne tik spauda, bet ir „viešoji“ nuomonė, užsienio radijo transliacijos) turėjo nemažai įtakos žmonių, ypač inteligentų, savivaldos valdininkų elgsenai. Gal kiek mažiau jos veikė paprastų žmonių elgesį. Tačiau visų sluoksnių pasipriešinimas mobilizacijai rodo nemažą pogrindžio įtaką.
Ne vienas, rašęs apie nacių laikus, pabrėžė, kad pogrindžio skelbiamos Lietuvai vokiečių padarytos skriaudos kaitino antivokiškas nuotaikas, o direktyvos netarnauti priešams, perspėjimai taip nesielgiantiems, pareigūnus kompromituojančių faktų skelbimas vertė administracijos atstovus stengtis, laviruoti tarp vokiečių valdžios ir visuomenės nuomonės.
Kita vertus, pogrindinė spauda išreiškė tikrąsias tautos nuotaikas: nepriklausomybės siekį, pasibaisėjimą žudynėmis ir tapo atsvara viešajam gyvenimui, psichologine nuolatinio apsimetinėjimo kompensacija. Matyt todėl, išėjus okupacinės valdžios nutarimui, dažnas laukdavo, ką apie jį pasakys pogrindžio spauda. Tai patvirtina teiginį, kad pogrindinė „spauda tapo visuomenės opinijos formuotoja“78.
„Pasyvaus pasipriešinimo linija […] formavo krašto psichologinį klimatą, nepaneigdama atsargaus lūkuriavimo ir priverstinio kolaboravimo taktikos“79. Dažnas savivaldos darbuotojas tapdavo lyg ir rezistentu padėdamas saviškiams ar tiesiog pro pirštus žiūrėdamas į nacių reikalavimų nevykdymą: viršaičiai įspėdavo ūkininkus apie artėjančius surašymus; gydytojai išrašydavo fiktyvius sveikatos pažymėjimus; policija pranešdavo apie gresiančias gaudynes; Vilniaus saugumo šefas generalinis tarėjas V. Jurgutis ir kiti aukšti pareigūnai pranešinėdavo pogrindžiui slaptą informaciją; apskričių viršininkai garsindavo tarnybinius aplinkraščius, tarėjai sabotuodavo ar žlugdydavo nacių reikalavimus, policijos viršininkai platindavo pogrindžio spaudą ir t. t. Ne veltui vokiečiai nepasitikėjo lietuvių pareigūnais.
Naciai puikiai žinojo apie pogrindžio egzistavimą, turbūt nemažai ir apie jo veiklą. Kai tik prireikė, tuojau buvo suimti įtakingi inteligentai ir pogrindininkai. Taip atsitiko dėl to, kad pasipriešinime dažnai buvo dirbama „taip neatsargiai, primityviai ir mėgėjiškai [kaip] pogrindyje nedirbama“80. Viena to priežastis aiški – neįgudimas. Tačiau galima ir kita. Tautos bendrumo ir vienybės nelaisvėje pojūtis galėjo kelti pasitikėjimą vienas kitu, skatinti savitarpio pagalbą ir supratimą. Įdomus Liudo Dambrausko atsiminimų fragmentas, kaip jis, nieko nepažindamas,
_______________________________
77 V. Kubilius, p. 49.
78 A. Vokietaitis. LLKS pogrindinė spauda…, p. 41.
79 V. Kubilius, p. 54.
80 B. Raila, p. 70. |
dizainas ir programavimas giriaus