Karinė demokratija nėra universali žmonijos raidos pakopa ir kaip ikifeodalinio laikotarpio sinonimas taip pat taikytina tik Europos feodalizmo genezės laikotarpiui apibūdinti.

Būtina ankstyvųjų viduramžių Vakarų Europos periferinių visuomenių feodalizacijos sąlyga – gretimų (jau feodalinių) šalių įtaka joms. Be išorinio poveikio turėjo klostytis tradicinė rytietiško tipo socialinė struktūra.

L. Vasiljevas pagrįstai tvirtina, kad ankstyvaisiais viduramžiais germanų visuomenėje rinkos santykiai buvo nustelbti vertikalių (pavaldumo) ir korporacinių ryšių. Šia prasme Vakarų Europa supanašėjo su Rytais, tačiau išliko privati nuosavybė, o tai atkūrus civilizaciją ir pažengus technologijoms leido ne tik atkurti, bet ir dar labiau išplėtoti rinkos santykius.

Viduramžių miestai ir miestiečių luomo susidarymas ardė feodalinę visuomenės struktūrą, buvo ilgos raidos kapitalizmo link pirmasis žingsnis, o miestiečiai – aktyviausi antikos teisinio paveldo perėmėjai. Tačiau viduramžių miestai (net ir Italijoje) buvo iš esmės savaiminės feodalizmo raidos padarinys, o antikos teisinis paveldas čia lengviau atgimė todėl, kad viduramžių miestų visuomenė jau buvo tam pribrendusi, t. y. pasiekusi atitinkamą raidos stadiją, kai romėniškoji teisė darėsi aktuali gyvenimo realijoms.

L. Vasiljevo teiginys, kad kapitalizmas – tiesioginis struktūrinio Antikos atgimimo padarinys, nepakankamai įtikinantis. Antika suvaidino pirminio postūmio vaidmenį feodalizmo genezės etape, toliau feodalizmas kapitalizmo link plėtojosi savaimingai, antikos paveldo vaidmuo buvo pagalbinis.

Vargu ar L. Vasiljevo istorinių struktūrinės sintezės eksperimentų koncepcija taikytina feodalinei Vakarų Europai: jau feodalizmo genezės stadijoje (ikifeodaliniu laikotarpiu), sklindant antikos privatinės nuosavybės idėjai, per alodizaciją įvyko socialinė mutacija. Savo reikšme ji panaši į socialinį perversmą, įvykusį senovės Graikijoje, tačiau esminis skirtumas tas, kad ji nėra savaiminė (t. y. pirminis impulsas buvo išorinis).

L. Vasiljevas nepakankamai išplėtojo savo istorinių struktūrinės sintezės eksperimentų koncepciją: nepritaikė jos analizuodamas perspektyvesnius nei feodalinė Vakarų Europa atvejus – Lotynų Ameriką, Filipinus.

GENESIS OF FEUDALISM IN WESTERN EUROPE AND ITS INFLUENCE TO THE GLOBAL PROCESS OF HISTORY: THE CONCEPTIONS OF L. VASILYEV AND E. GUDAVIČIUS

Nerijus Babinskas

Summary

The purpose of this article is to compare the E. Gudavičius’ conception of feudalism with the Russian orientalist’s L. Vasilyev’s attitude to this issue. Both historians treat themselves as Marxists (in the Western meaning of it, i. e. supporters of the Asian mode of production). Consequently their views to the development of the history of mankind are similar but not equal. In this article feudalism is treated as a historical and socioeconomic formation and some stage of human development during which the feudal mode of production was dominating.

L. Vasilyev describes the stage of feudalism in Western Europe as the age of orientalisation of social structure, i. e. as a regress. Only the rebirth of the Antiquity bore capitalism. E. Gudavičius stresses that feudalism created a individual producer (peasant) farm and consequently it was an essential progress in the social development of the societies of Western