Lietuvos ir viso istorinio regiono, kuriam ji priklauso – Vidurio ir Rytų Europos3 – atsilikimas, palyginti su Vakarų Europa, istoriografijoje paprastai traktuojamas kaip savaime suprantamas ir paaiškinimo nereikalaujantis dalykas. Esame „atsilikę“ todėl, kad viską darėme vėliau nei Vakarų Europa. Tačiau buvo laikai, kai Vakarų Europa buvo labiau atsilikusi už Egiptą ar Graikiją, o Šiaurės Vakarų Europa buvo labiau „atsilikusi“ už Italiją. Kaip rodo JAV ir Australijos pavyzdys, „atsilikę“ kraštai gali tapti avangardiniai. Lenkų istoriko M. Małowisto (ir jo idėjomis besiremiančio I. Wallersteino) teigimu, tokią galimybę kažkada turėjo ir Vidurio bei Rytų Europa – tarp 1350 m. ir 1492 m., kai XIV a. vidurio pandemija, nusiaubusi tankiai apgyvendintą Vakarų Europą, tačiau beveik nepalietusi Vidurio ir Rytų Europos, kuriam laikui sulygino pažangius Europos Vakarus su atsilikusiais Rytais. Kita vertus, lenkų ir lietuvių pergalė prieš kryžiuočius ir trumpalaikė Vytauto galybė šiame kontekste gali būti suprantamos kaip viena šio „sulyginimo“ apraiškų. Pergalė prie Žalgirio nebūtų buvusi tokia lemtinga, jeigu maro pandemija prieš tai jau nebūtų pristabdžiusi vokiečių valstiečių kolonizacinio judėjimo į Rytus.
I. Wallersteino KPS koncepcija Vidurio ir Rytų Europos atsilikimo (kaip ,,chroniško“, nulemto vidinių priežasčių) tezę suproblemina, siūlo žvelgti į šių kraštų istoriją iš globalios perspektyvos, todėl yra reikšminga alternatyva marksistinei prieigai4. Dėl to šio tyrimo objektas yra
--- zistuoja iki šiol. KPS yra ekonominis pasaulis, pagrįstas kapitalistine gamyba ir darbo pasidalijimu, politiškai organizuotas kaip suverenių, besivaržančių valstybių sistema. Ypač svarbus skiriamasis KPS bruožas yra diferenciacija į tris ekonomines zonas: branduolį, periferiją ir kvaziperiferiją (pagal vaidmenį pasauliniame darbo pasidalijime). Žr. Žiemelis D. Immanuelio Wallersteino kapitalistinės pasaulio sistemos teorija. 2006, p. 80. Periferinio kapitalizmo bruožai pasauliniame darbo pasidalijime – žaliavų gavyba ir žemės ūkio produkcijos tiekimas branduolio zonos valstybėms. Periferinio kapitalizmo valstybėse politinė valdžia miestiečių klasę palaiko mažiau, palyginti su branduolio zonos valstybėmis, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas prievartos aparato stiprinimui, dėl kurio palaikomas eksporto sektorius. Vidurio ir Rytų Europa, Lotynų Amerika XVI a. tapo periferijos zona, kuri specializavosi eksportuoti žaliavas naudodama vergų ir nelaisvų prekinę produkciją gaminančių darbininkų darbą kaip darbo kontrolės būdus (angl. the use of slave and coerced cash-crop labor as the modes of labor control). Anot I. Wallersteino, grūdų auginimas ir jų eksportavimas į branduolio zonos valstybes užtikrino Vidurio ir Rytų Europai periferijos statusą Europos ekonominiame pasaulyje. Periferinio kapitalizmo padarinys buvo baudžiavos įsigalėjimas, stambių komercinių dvarų susikūrimas, miestų tinklo nykimas Vidurio ir Rytų Europoje. KPS kūrimosi pradžia skaudžiausiai palietė besikuriančius Vidurio ir Rytų Europos miestus; jų raida buvo sustabdyta ankstyvojoje stadijoje dėl pasaulinėje rinkoje padidėjusios grūdų paklausos. Žr. Wallerstein I. The Rise and Future Demise of the World Capitalist System: Concepts for Comparative Analysis // Comparative Studies in Society and History. 1974, vol. 16, p. 401–402. Plačiau apie I. Wallersteino kapitalizmo sampratą žr. 80 nuor.
3 Nepaisant lietuvių istoriografijoje vyraujančios tendencijos (pvz., E. Gudavičiaus ir A. Bumblausko darbai) priskirti Lietuvą prie Vidurio Rytų Europos, mūsų tiriamos problematikos kontekste, remiantis antrosios baudžiavos laidos paplitimo kriterijumi, pasirenkamas Vidurio ir Rytų regiono terminas, kuris atitinka Vidurio Rytų Europos regiono ribas (Lenkija, Čekija, Vengrija, Lietuva), nes dauguma šiame straipsnyje minimų istorikų Vidurio ir Rytų Europos bei Vidurio Rytų Europos terminus vartoja sinonimiškai. Plačiau apie istorinius Europos regionus žr. Sz÷cs J. The Three Historical Regions of Europe // Acta Historica Academiae Scientiarum Hungaricae. 1983, 29 (2–4). Budapest, p. 131–184. Žr. taip pat jo paties: Trzy Europy. Poland, 1995.
4 Svarbiausias KPS prieigos pranašumas yra istorinio mąstymo horizonto praplėtimas regionine ir pasauline perspektyva, atsakant į besikeičiančios socialinės, politinės ir geopolitinės realybės iššūkius, naujai interpretuojant savo regiono praeitį lokaliame bei pasauliniame (meta)civilizacijos istorijos kontekste. Žr. Žiemelis D. Immanuelio Wallersteino kapitalistinės pasaulio sistemos teorija. 2006, p. 66. Antra vertus, šios prieigos panaudojimas prisideda prie tarpdalykinio istorijos ir socialinių mokslų dialogo plėtros. Plačiau apie šio dialogo keblumus ir perspektyvas žr. Bonnell V. E. The Use of Theory, Concepts and Comparison in Historical Sociology // Comparative Studies in Society and History. 1980, Apr., vol. 22, no 2, p. 156–173; Braembussche A. A. Historical Explanation and Comparative Method: Towards a Theory of the History of Society // History and Theory. 1989, Feb., vol. 28, no 1, p. 1–24; Kiser E., Hechter M. The Role of General Theory in Comparative-Historical Sociology // The American Journal of Sociology. 1991 |
dizainas ir programavimas giriaus