vo paliktos batalionų ir pulkų rezervuose. Taigi frontui teliko 14 kuopų. Vidutiniškai viena kuopa turėjo saugoti maždaug 20 km pločio frontą. Divizija didesnių rezervų neturėjo, todėl jos aktyvumas tuomet buvo mažas – rimto priešo užpuolimas būtų turėjęs liūdnų padarinių⁴⁷.

Lietuvos vadovybė (tiek politinė, tiek karinė), nors ir buvo pasirašiusi taikos sutartį su Sovietų Rusijos vyriausybe, minėtų atsargumo priemonių ėmėsi aiškiai matydama pastarosios vykdomą dviveidišką politiką, siekimą sugriauti Lietuvos valstybę iš vidaus ir ją okupuoti. 1920 m. vasarą Lietuvos komunistų partija atvirai iškėlė ginkluoto sukilimo šūkį ir kvietė krašto darbininkus, kaimo varguomenę, eilinius kareivius imtis ginklo ir įvesti Lietuvoje sovietinę santvarką⁴⁸.

Į Vilnių persikėlė Lietuvos komunistų partijos centro komitetas su V. Mickevičiumi-Kapsuku ir Z. Aleksa-Angariečiu priešakyje ir pradėjo tiesiogiai ruošti sukilimą. „Partinės organizacijos, – rašoma Lietuvos TSR istorijoje, – sudarinėjo revoliucinius komitetus, organizavo ginkluotus kovos būrius, kurie turėjo likviduoti vietinius buržuazinės valdžios organus, policiją.“⁴⁹ Sukilimui vadovauti ir jam vykdyti Rusija pati siuntė į Lietuvą kariškai paruoštus komunistus instruktorius. Ruošdami sukilimą, kuris buvo paskirtas 1920 m. rugpjūtį, darbavosi dešimtys ir šimtai pogrindininkų. Labai energingai buvo skleidžiama bolševikinė propaganda tarp lietuvių karių.

Vilniaus karinis-revoliucinis komitetas, 1920 m. liepos 28 d. svarstęs padėtį mieste, slaptu aplinkraščiu pranešė tarybos darbo skyriui, jog lietuvių civilinė valdžia Vilniaus gyventojams negalinti išleisti jokių privalomųjų nutarimų ar įsakymų. Įvairūs lietuvių karo komendantūros aplinkraščiai ir įsakymai taip pat buvo paskelbti negaliojančiais⁵⁰.

L. e. Vilniaus m. ir apskr. karo komendanto p. ltn. Vl. Petronaitis liepos 30 d. skubiai painformavo vyr. kariuomenės vadą plk. ltn. K. Žuką, jog į Vilnių suvažiavę visi žymesnieji komunistai išrinko komisarų komitetą, kuris artimiausiu metu turėsiąs išleisti manifestą dėl „raudonosios Lietuvos paskelbimo ir valdžios Vilniuje bei visoje Lietuvoje perdavimo į jo rankas“. Iškilus grėsmei būti internuotiems ar areštuotiems 230-čiai komendantūros karių, komendantas prašė nurodymo, ar neišvesti jų už skiriamosios linijos⁵¹.

Tačiau komunistų siekius išsprogdinti Lietuvos valstybę iš vidaus sugriovė skaudus Raudonosios armijos pralaimėjimas prie Varšuvos.

5. Sovietų Rusijos ir Lietuvos konvencija dėl Raudonosios armijos dalių išvedimo iš Lietuvos teritorijos

Lietuvos karinė ir politinė vadovybė, remdamasi Maskvos sutartimi, ragino Raudonosios armijos vadovus paspartinti kariuomenės dalių evakuavimą. Pastarieji, pateikdami įvairiausius karinius argumentus, to daryti neskubėjo. Liepos 27 d. bolševikų IV armijos vadovybė per Vilniaus m. ir apskr. komendantą Lietuvos kariuomenės vyr. vadui plk. ltn. K. Žukui iškėlė šiuos reikalavimus:

___

47 1920 m. liepos 25 d. slaptas operatyvinis įsakymas Nr. 10 III pėst. divizijai (Ežerėnų grupės kariuomenei) // Ten pat, b. 20, l. 29–   30; III pėst. brigados (divizijos) karo dienynas // Ten pat, b. 85, l. 17.

48 Lietuvos Komunistų partijos atsišaukimai. Vilnius, 1962, t. 1, p. 222–223.

49 Lietuvos TSR istorija. Vilnius, 1965, t. 3, p. 153.

50 Vilniaus karinio-revoliucinio komiteto pirmininko R. Muklevičiaus 1920 m. liepos 31 d. slaptas aplinkraštis Nr. 3 miesto sovieto darbo skyriui // LCVA.
F. 496, ap. 2, b. 778, l. 11a.

51 Ten pat, l. 11.