servatyvesnių (modernistinių) pozicijų, galima konstatuoti, kad visų įmanomų konceptualinių opozicijų dekonstrukcija veda atgal prie visuminės, nediferencijuotos kultūros sampratos. Maža to, kultūra, sutapatinta su tekstais ir diskursais, tampa vienintele realybe, nes ir „gamta“ poststruktūralistiniu požiūriu tėra socialinė konstrukcija. Tai ne kas kita kaip pantekstualizmas ir pankultūralizmas arba, tiksliau, pantekstualistinis (ar pandiskursyvistinis) pankultūralizmas.

Iliustracija, kuri parodo naujojo pankultūralizmo implikacijas istoriografijos praktikai, gali būti anglų istorikų diskusija dėl „socialinės istorijos“ pabaigos, vykusi dešimtojo dešimtmečio pradžioje⁸⁴. „Tradiciniai“ socialiniai istorikai laikė savo uždaviniu, pavyzdžiui, pažinti Anglijos klasinę struktūrą XIX a. ir jos kaitą. „Postmoderniai“ mąstantys istorikai siekė parodyti „klasės“ sąvokos neaiškumą, nestabilumą, arbitralumą ir sukompromituoti pačią nepriklausomai nuo „socialinio diskurso“ egzistuojančių socialinių skirtumų idėją. Juos domino ne „klasės“ ar „luomai“ patys savaime, o diskursai, kuriuose tos klasės ar luomai buvo socialiai konstruojami, – kalba, sąvokos, klasifikacijos, kuriomis XIX a. anglai naudojosi, aprašydami socialinius skirtumus ir jų pakitimus. Žvelgiant iš „tradicinės“ socialinės istorijos pozicijų tai reiškia socialinės istorijos likvidaciją, jos redukciją į kultūrinę (diskursų, klasifikacijų, kalbos, simbolių) istoriją.

Postmodernistinių idėjų recepcija naujojoje kultūrinėje istorijoje buvo ir lieka selektyvi. Didžiausią įtaką jos turėjo specializuotoms jos šakoms, kurios tiria autoritetingus semiotinius artefaktus – intelektualinei istorijai, literatūros ir meno istorijai. Dauguma kultūros istorikų liko ištikimi tradicinei istorikų pragmatinio empirizmo nuostatai, kurią taikliai aprašo Jordanas Goodmanas: „istorikai geriausiai gali būti aprašyti kaip bricoleurs (knebinėtojai; visų amatų meistrai, gaminantys savo pačių vartojimui – Z. N.) arba chiffoniers (sendaiktininkai – Z. N.), kurie siekia realizuoti savo interesus, šen ir ten nugriebdami mažus teorijos kąsnelius (angl. picking up little theoretical titbits), žino tą vardą ir aną teoriją, tačiau iš esmės
vadovaujasi pragmatiniu kredo – kiekvienam darbui reikia tinkamų įrankių.“⁸⁵  Postmoderniųjų teorijų „kąsneliai“ ir teoretikų vardai daugelyje naujosios kultūrinės istorijos
darbų atlieka tik ornamentinę funkciją. Netrūksta nei pripažintų naujųjų kultūrinių istorikų, kurie ryžtingai atsiriboja nuo postmodernizmo, nei aršios jo teorinės kritikos⁸⁶. 

___

84 Žr.: Patterson Th. Poststructuralism, Postmodernism: Implications for Historians // Social History. 1989, vol. 14, p. 83–87; Mayfield D., Thorne S. Social History and its Discontents: Gareth Stedman-Jones and the Politics of Language // Social History. 1992, vol. 17, p. 165–88; Vernon J. Who’s Afraid of the ‘Linguistic Turn’?.. // Social History. 1994, vol. 19, p. 81–97; Kirk N. History, Language, Ideas and Postmodernism: A Materialist View // Jenkins K. The Postmodern History Reader, p. 315–340; Joyce P. The End of Social History // Ibidem, p. 341–365; Eley G., Nield K. Starting over: The Present, the Postmodern and the Moment of Social History // Ibidem, p. 366–379. Žr. taip pat: Jones G. S. Klassen, Politik und Sprache. Münster: Westfälisches Dampfboot, 1988; Eley G. Is All the World a Text? From Social History to the History of Society Two Decades Later // T. J.  McDonald (Ed.). The Historic Turn in the Human Sciences. Ann Arbor: The University of Michigan Press, 1996, p. 193–244.

 85 Goodman J. History and Anthropology // M. Bentley (Ed.). Companion to Historiography. London: Routledge, 1997, p. 796. Istoriko kaip bricoleur ir chiffonier charakteristiką J. Goodmanas perima iš I. Wohlfahrtho. Žr.: Wohlfahrth I. Et cetera? The Historian as chiffonier // New German Critique. 1986, vol. 39, p. 143–168.

 86 Žr., pavyzdžiui: Windschuttle K. The Killing of History. How a Discipline is Being Murdered by Literary Critics and Social Theorists. Paddington: Macleay, 1994; Evans R. J. In Defence of History. London: Granta Books, 1997; Palmer B. D. Descent into Discourse: The Reification of Language and the Writing of Social History. Philadelphia: Temple UP, 1990.