encija išlieka nepakitusi visus 15 metų, kartu tęsdama išeivijos ir net prieškario tradicijas – tai tarpvalstybinių santykių tyrimas, išryškinant teisinį aspektą: tarptautinė (+ humanitarinė ar baudžiamoji) teisė kaip istorinio supratimo rėmai; svarbiausi teisiniai dokumentai kaip kontekstinio istorinio tyrinėjimo objektas; netgi teisinis praeities nusikaltimų ar neteisybės įvertinimas buvo ir lieka šiuolaikinės Lietuvos istoriografijos arsenale.

3) Su tuo pertekliniu neteisybės, netiesos ir neteisėtumo likučiu XX a. Rusijos ir Lietuvos santykiuose susijusi ir paskutinė pastaba. Neįvykęs atviras ir tarptautinis teisinis ar bent moralinis komunizmo epochos įvertinimas ne tik sukelia sudėtingų politinių ir sociopsichinių43  problemų, bet ir apsunkina istorinių tyrimų pastangas geriau suprasti praeitį. Mat neadekvačiai tyrinėjimo objektą ir pagrindines sąvokas apsibrėžę istorikai, kalbėdami apie „istorinę tikrovę“, klaidžioja migloje. Nagrinėjant mūsų temą dėl to kyla bent pora rimtų problemų. Pirmoji susijusi su daugumos (ypač „senoms nacijoms“ priklausančių, o tokios nacijos yra ne tik britai ar prancūzai, bet ir lenkai, rusai bei lietuviai...) istorikų mėgstama lengvabūdiška istorizacija: mūsų atveju sovietinė epocha Rusijos istorijoje suprantama kaip be pertrūkio tęsianti carinę Romanovų epochą ir be pertrūkio tęsiama dabartinės demokratiškai autoritarinės epochos. Todėl ir kalbėdami apie sovietmetį Lietuvoje istorikai regi „eilinę“ rusifikaciją, ir atsainiai konstatuoja „paviršutinę“ ideologizaciją. Šitaip žiūrint
homo sovieticus, posovietinė sąmonė atrodo tik fikcija... Norint giliau ir adekvačiau pažinti šią iš tiesų unikalią epochą, vertėtų pasitelkti totalitarizmo konceptą (nebūtinai konkrečias teorijas), kuris tyrinėjant bet kurį to laikotarpio aspektą (miestų statymą, kovą su Bažnyčia, vaikų auklėjimą, paskyrimų į darbą praktikas) verstų išlaikyti galvoje klausimą: o ko gi tuo buvo siekiama, kokie čia buvo komunistų tikslai? Sovietinio laikotarpio istoriją rašyti nemąstant – neperspektyvu, nes ta istorija buvo daroma „pagal planą“, taigi su mintimi, dažnai – su nepakeliamu jos pertekliumi... Antroji problema kalbant apie XX a. istoriją pirmiausia kyla iš „nacionalistinio prietaro“: Lietuvos istorija pernelyg lengvai sutapatinama su lietuvių istorija. O kai atspirties tašku pasirenkama pasyvi tauta, tai ir neįžvelgiama esminio skirtumo, koks „režimas“ ją valdo – savas ar svetimas, jei tas režimas nėra tautos „pasirinktas“ (populiarus pavyzdys – smetoniškų seimų ir Liaudies seimo paralelės). Kita vertus, mąstoma taip: jei režimas „svetimas“ (rusiškas), bet dauguma jį vykdančiųjų „savi“ (lietuviai), tai kodėl turime „išmesti“ sovietinį laikotarpį iš Lietuvos valstybės istorijos? Lietuva ir „prie lenkų“, ir „prie caro“, ir „prie Smetonos“, ir „prie „Tarybų“, ir „prie Landsbergio“ liekanti Lietuva, nes – lietuviška. Tokį mąstymą, kalbant apie moderniosios Lietuvos istoriją, galbūt teisingiausia vadinti nacionalkomunistiniu, nes jis (svetimųjų engiamą) tautą „apdovanoja“ (išnaudojamos) liaudies galiomis ir paskelbia tikruoju istorijos herojumi – vietoj valstybės. Išties, nacionalkomunizmas yra pagrindinė dabartinės Rusijos politinė bėda, o Lietuvos ji yra (tegu ir nebe didžiausia) istorijos suvokimo ir rašymo bėda. Šios bėdos, kaip ir politinės tikrovės atveju, nepadės įveikti jokios
teorijos – nebent žmogaus (kaip zoon politikon ir moralinio subjekto) laisvės pripažinimas ir gyvenamoje politinėje dabartyje, ir tiriamoje istorinėje praeityje.

---

 43 Žr. Gailienė D. (sud.). Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai. Vilnius, 2004.