sutartyje numatytomis Lietuvai sienomis Lenkija negalės sutikti⁸⁴.

Nesant galimybių spręsti teritorinius klausimus, savaime atkrito ir derybos dėl karinės konvencijos sudarymo, nes Lietuva nebuvo suinteresuota vėl kariauti su Sovietų Rusija. Lenkų delegacijai buvo aiškiai pasakyta, jog negali būti ir kalbos dėl lenkų kariuomenės žygiavimo Lietuvos teritorija ir kad Lietuvos kariuomenė pasiliks į pietus nuo Augustavo kanalo, ligi bus normalizuoti lietuvių ir lenkų santykiai⁸⁵.

Kaune tebevykstant minėtoms deryboms, lenkų II armijos vadovybė rugpjūčio 27 d. išleido operatyvinį įsakymą, kuriame buvo pabrėžta, jog iki bolševikų ofenzyvos lenkų valdyti plotai ir toliau priklauso Lenkijai. Lietuviams „lenkiškų“ plotų neapleidžiant geruoju, reikia visu griežtumu tuos jų dalinius nuginkluoti⁸⁶. Taigi įsakyme atskleistas tikrasis karinės operacijos tikslas – priversti lietuvius pasitraukti iš Augustavo, Suvalkų, Seinų, Druskininkų ir kt. vietovių.

Rugpjūčio 28 d. lenkų II armijos I pėst. pulkas, Kaune tebevykstant lietuvių deryboms su lenkais, išvaikė lietuvių sargybų užtvaras ties Augustavu ir užėmė miestą⁸⁷. Augustavo užėmimas Lietuvos karinei vadovybei buvo visiškai netikėtas, nes Santarvės atstovai buvo užtikrinę generalinį štabą, jog lenkai nepuls, nes buvo gavę griežtą jos notą, kad neitų ten, kur yra lietuvių kariuomenė.

Rugpjūčio 30 d. lenkai pradėjo pulti visą Marijampolės grupės barą. Lietuvos–Lenkijos derybos Kaune nutrūko. Minėti įvykiai dar kartą parodė, kad lenkų delegacija ir jų atsakingų politikų patikinimai, jog Lenkija pasirengusi teritorinius ginčus su Lietuva spręsti taikiu būdu, tebuvo dar viena demagoginė klastotė. Pažymėtina ir tai, jog minėti lenkų siūlymai lietuviams buvo visiškai nerealūs ir iš viso nebuvo atsižvelgiama į Lietuvos politinę padėtį.

Nutrūkus deryboms Kaune, prasidėjo pasikeitimai notomis. Lenkai Tautų Sąjungoje kaltino lietuvius pažeidus neutralitetą ir demarkacijos liniją. Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Purickis aiškino, jog tarp valstybių nesant nustatytų sienų, negali būti ir neutralumo pažeidimo⁸⁸.

O karo veiksmai tęsėsi. Rugpjūčio 31 d.
6 val. viena lenkų grupė užėmė Suvalkus, o kita apie 14 val. – Seinus⁸⁹.

Kartu su lenkais į Seinus atvykęs prancūzų karinės misijos vadovas gen. Monvil telefonu Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininkui pareiškė, jog susidariusi padėtis lenkų–bolševikų fronte reikalauja iš lietuvių anksčiau ar vėliau leisti lenkams pasiekti demarkacijos liniją⁹⁰.

Po šių įvykių Lietuvos karinė vadovybė įsitikino, jog karas su lenkais, kurį jie iš anksto buvo numatę ir jam ruošėsi, neišvengiamas, kad mūsų karinė vadovybė, per daug pasitikėdama Santarvės užtikrinimais, buvo visiškai nepasirengusi atremti lenkų puolimą.

Per šias kovas Marijampolės grupė turėjo nuostolių. Be to, kariai, skubiai žygiuodami atgal per miškus, labai pavargo, demoralizavosi⁹¹.

___

84 J. Urbšys. Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai…, p. 268.

85 Pr. Čepėnas. Naujųjų laikų Lietuvos istorija…,
p. 595.

86 Dr. A. Rukša. Kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės..., p. 473–474.

87 Vyr. ltn. Tarasovas. Marijampolės grupės operacijos (1919–1920) // Karo archyvas. Kaunas, 1926, t. 3,
p. 237.

88 Lietuvių nota lenkams // Kariškių žodis, 1920 rugsėjo 2, Nr. 36, p. 346.

89 II pėst. pulko mūšių 1920 m. rugsėjo 1–rugsėjo
15 d. reliacija // LCVA. F. 929, ap. 1, b. 9, l. 50.

90 Atskiros brigados (II brigados, II pėst. divizijos) karo dienynas (1920 01 01–12 31) // Ten pat, f. 510,
ap. 1, b. 9, l. 50.

91 Ats. plk. J. Petruitis. Mūsų žygiai, t. 2, p. 74.