| bent jau giminės rankose. Šiuo klausimu istoriografijoje yra keletas nuomonių. M. Liubavskis ir M. Vladimirskis-Budanovas tai bandė aiškinti giminės bendros nuosavybės gynimu103. Tačiau M. Dovnar-Zapolskio nuomone, ši PLS nuostata atsirado todėl, kad maždaug tuo metu „aukščiausioji valdovo teisė [į žemę – L. S.] užgožė privačių asmenų teisę“, o tėvoninė teisė į žemę užleidžia „vietą sąlyginei ir ribotai [teisei – L. S.]“104. Nekilnojamojo turto nenusavinamumo idėjos atsispindi ir to meto aktuose. PLS priėmimo išvakarėse (apie 1529 m.) trys velionio Vilniaus vaivados ir LDK kanclerio Mikalojaus Mikalojaičio Radvilos sūnūs Mikalojus, Jonas ir Stanislovas, pasidaliję gausų tėvo palikimą, sudarė savotišką sutartį, kurioje „negali be kitų (brolių – L. S.) žinios <…> niekam [kitam] užrašinėti, atidavinėti, dovanoti, įkeisti ar parduoti ir jokiu kitu būdu jų [tėvo paliktų dvarų – L. S.] iš savo rankų kitiems savo giminėms perleidinėti.“105 Kaip matome iš šio susitarimo, net giminės galimybės vienaip ar kitaip valdyti ar naudotis brolių turtais yra gana kategoriškai ribojamos.
Sudarant sandorį būdavo įsipareigojama atlyginti būsimas išlaidas įkaito laikytojui106. 1524 m. valdovo teisme buvo nagrinėjama byla, kurioje įkaito davėjas Jonas Davaina skundė įkaito laikytoją Trakų kaštelioną ir Gardino seniūną Jurgį Mikalojaitį Radvilą, kad šis neimąs pinigų ir negrąžinąs įkeisto Indūros dvaro. Įkaito davėjui teisme atstovaujantis jo tarnybininkas Kostiuška Kostomolockis nurodė labai aiškią priežastį – dvaro savininkas atsisako sumokėti seniūnui tai, „ką ponas seniūnas išleis tam dvarui“ ir ką Davaina buvo įsipareigojęs įkeičiant107. Vadinasi, kartais įkeisto turto negrąžinimo priežastimi tapdavo įkaito davėjo nevykdomi įsipareigojimai.
LM aktai ir kiti mūsų čia analizuoti šaltiniai liudija, kad įkaito (pirmąkart paminėto 1387 m. privilegijoje) normos rengiant ir priimant Statutą jau buvo susiklosčiusios ir turėjo tam tikras tradicijas. PLS jas tik įteisino. Vis dėlto ikistatutinėje teismų praktikoje šio teisinio instituto (kaip, beje, ir kai kurių kitų) normos atspindėtos gerokai įvairiapusiškiau. Nuodugnesnis jų reglamentavimas sietinas su ūkiniais pokyčiais ir gana sparčia Lietuvos teisės raida XVI a. viduryje ir išsamiau aptartas Antrajame bei Trečiajame statutuose.
______________________________________________________
103 М. К. Любавский. ОД, с. 561–562; М. Ф. Владимирский-Буданов, Заставное владение, с. 9.
104 М. Довнар-Запольский. Государственное хозяйство Великого княжества Литовского при Ягеллонахъ. Киев, 1901. т. I, с. 591.
105 Lietuvos Metrikos studijos, p. 80.
106 АЛМ, т. I, вып. 1, с. 22–23, № 45 (1486 m.); с. 44–45, № 104 (1494 m.).
107 LM. 4 TBK, p. 109, Nr. 100: „<…>што наложит(ь) пан староста на тое его имен(ь)е, он тот наклад [išskirta – L. S.] с тыми пятмисот копами грошеи [įkaito suma – L. S.] п(а)ну старосте мает(ь) заплатити, тож тое имен(ь)е Индуру къ своей руцэ взяти“. |
dizainas ir programavimas giriaus